Trečiadienis, 7 gruodžio, 2022
PradžiaBe kategorijosBiblija - Dievo Žodis man

Biblija – Dievo Žodis man

Yra daug Jėzaus posakių, kuriuos dera skaityti kaip skirtus asmeniškai mums, jei norime teisingai juos suprasti. Jis siekė ne palikti mums kažkokį universalų pamokymų sąvadą su bendrais principais, bet kad išgirstume jo žodžius kaip skirtus būtent mums: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą.“ „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas tau.“

Daugelį Biblijos vietų tokiu būdu galima lengvai pritaikyti mūsų gyvenimui; tačiau kai kurias turime skaityti taip, tarsi jos ne tiek bylotų mums, kiek apie mus. Pavyzdžiui, Antrojoje Samuelio knygoje pasakojama, kaip karalius Dovydas pamatė savo kareivio Urijo žmoną Batšebą ir jos užsigeidė. Dovydas patvarkė taip, kad Urijas būtų nusiųstas į priekines mūšio gretas ir žūtų. Tada karalius pasiėmė Batšebą savo žmona. Tai nepatiko Dievui, kuris atsiuntė pas jį pranašą Nataną.

Natanas jam sakė: „Dievas nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Atėjęs pas jį, tarė: Du žmonės gyveno viename mieste. Vienas buvo turtuolis, o kitas skurdžius. Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, o skurdžius turėjo tik vieną mažą avelę, kurią jis buvo nusipirkęs. Ją buvo užauginęs, ji buvo užaugusi su juo ir jo vaikais: dalydavosi jo duonos kąsniu, gerdavo iš jo puoduko, glausdavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė. Vieną dieną pas turtuolį atėjo pakeleivis. Turtuolis nenorėjo paimti vienos savo avių ar galvijų, kad pataisytų valgį pas jį atėjusiam keleiviui, bet paėmė skurdžiaus avelę ir patiekė pas jį atėjusiam svečiui“ (2 Sam 12, 1–4).

Dovydo pyktis įsiliepsnojo ir jis tarė: „Kaip gyvas Viešpats, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti! Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai dėl to, kad padarė tokį dalyką ir nepasigailėjo.“ Tuomet Natanas tarė Dovydui: „Tu esi tas žmogus!“ (2 Sam 12, 5. 7).

Skaitydami Raštą turime sau tarti: „Aš esu tas žmogus“; šie Rašto žodžiai kalba apie mane. Ne tik Petras neteisingai suprasdavo Jėzų ir veikė negalvodamas. Aš taip pat dažnai nesuprantu ir veikiu skubotai. Ne tik kunigas ir levitas palyginime apie gerąjį Samarietį praėjo pro sužeistą žmogų Jericho kelyje. Aš kasdien darau tą patį. Ir ne tik Lozorių Jėzus mylėjo ir prikėlė gyventi. Jis myli ir mane ir nori prikelti gyvenimui.

Šitaip asmeniškai skaitant Raštą, kaip mums ir apie mus bylojantį žodį, vis tiek išlieka pareiga jį studijuoti. Jei nesistengsime suvokti Biblijos knygų bei ištraukų prasmės, jas suprasti ir taikyti galime netinkamai. Neteisingai suvoktą esminę palyginimo mintį nebus naudinga taikyti savo gyvenime.

Pavyzdžiui, kai Jėzus įspėjo apaštalus, jog bus pasmerktas myriop kaip koks nusikaltėlis ir kad atomazgos valanda jau artėja, apaštalai pernelyg paraidžiui suprato jo įsakymą „Kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka“ (Lk 22, 36). Todėl jų staigus atsakymas: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“ sulaukia Jėzaus priekaišto: apaštalai vėl nesuprato jo žodžių. Nekokia nauda mums, jei karštai atsiliepiame į Jėzaus žodį jo nesuprasdami. Todėl esmingai svarbu studijuoti Raštus ir jų prasmę.

Tačiau reikia turėti omenyje ir tai, kad Rašto prasmė turi tapti prasme mums. Galima turėti skvarbių įžvalgų apie gerojo samariečio palyginimą, tačiau nesuvokus, kaip jį taikyti savo gyvenime, tai nebus Dievo žodžio skaitymas. Jėzui paklausus: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ galime lengvai rasti atsakymą. Tačiau kita eilutė visa tai įprasmina mums: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 36–37).

Net iš pažiūros neaiškios Senojo Testamento vietos skelbia mums skirtą žinią: „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Rom 15, 4). Vargiai rastume tokią Rašto vietą, kuria Dievas negalėtų mums prabilti. Būtina stengtis suvokti kiekvieną skaitomą Rašto vietą kaip pamokymą mums žvelgiant Dievo žvilgsniu, kaip Dievo perduodamą mums žinią. Turime būti atviri, kad Dievas gali prabilti ir duodamas įžvalgų netgi per tas Biblijos vietas, kurios iš pažiūros atrodo neturinčios ryšio su mūsų gyvenimu.

Dievas mums kalba

Dievas kalba tiems, kas maldingai skaito Bibliją kaip jo žodį. Jis nekalba girdimu balsu, netgi neformuluoja žodžių mūsų mintyse. Dievas kalba tais žodžiais, kuriuos skaitome, – jie įgyja ypatingą reikšmę ir tampa gyvi, tarsi Dievas pats dalyvautų, kalbėdamas tiesiogiai mums. Mes aiškiai jaučiame, kad Rašto žodžiai tikrai skirti mums ir byloja apie mus; suvokiame, jog jie reikšmingi ir pritaikomi mūsų gyvenime ir ypatingomis jo situacijomis.

Taigi Biblija yra ne vien Dievo žodis, ji tampa Dievo žodžiu man. Skaitant mūsų širdis dega ne stipria emocija, bet švelniu Šventosios Dvasios prisilietimu, taikingu Dvasios buvimu mumyse, laiduojančiu, kad Tėvas iš tikrųjų mus myli ir šaukia vardu.

Mes negalime valdyti Dievo kalbėjimo. Negalime savęs sužadinti ir garantuoti, kad kažkas įvyks. Mes galime tiktai studijuoti, melstis, skaityti atvira ir dėmesinga širdimi, klausytis. O Dievui priklauso kalbėti, mūsų protui duoti supratimą, paliesti mūsų širdis. Negalime kontroliuoti jo malonių. Klaidinga stengtis prievarta išgauti Viešpaties kalbėjimo patirtį. Klaidinga reikalauti, kad jis kalbėtų dramatiškiau, negu jis pasirinko tai daryti. Pati didžiausia klaida – noras kontroliuoti, ką Dievas turėtų pasakyti.

Mūsų dvasinis gyvenimas sąlygojamas laiko tėkmės ir įvairių laikotarpių. Kai kada Rašto žodžiai gyvai byloja iš skaitomo puslapio tiesiog į širdį. Kartais jie atrodo suguldyti eilutėse negyvi ir neįkvepiantys.

Būna savaičių, kai skaitome su supratimu ir įžvalga. Tačiau būna ir toks metas, kai skaitydami nepajuntame jokios dvasinės atmokos, ir mus palaiko tik tvirtas pasiryžimas nesiliauti skaičius. Kartais Viešpats mus guodžia ir reiškia rūpinimąsi. Kai kada jis prabyla griežčiau, nurodo mokinystės kainą, parodo keistinas gyvenimo sritis, iškelia mūsų nuodėmingumą. Mums reikia išgirsti ir Viešpaties balsą, kuris yra drauge švelnus ir griežtas.

Viešpats kalba Rašto žodžiais ne vien tik tuomet, kai skaitome Raštą. Dažnai Dievas kalba asmeniškai klausantis Rašto skaitinių per liturgijos šventimą. Taip ir turi būti: tai klausymasis pažodine prasme, kai tikintieji bažnyčioje susirenka klausytis jiems skelbiamo Dievo Žodžio. Rašto skaitymas ir studijos ne liturgijos metu parengia klausyti Dievo žodžio per liturgiją.

Kartais Rašto žodžius gyvai prisimename, kai į galvą paprasčiausiai ateina mintis iš Šventojo Rašto. Viešpats kalba per savo žodį, iškeldamas mintyse Rašto vietas, atitinkančias dabartinę situaciją arba tai, ką mums dabar privalu išgirsti. Tačiau kasdienis skaitymas išlieka nepavaduojamas, nes tokiu būdu perteikiama medžiaga, kurią Viešpats iškelia mūsų mintyse. Skaitymas leidžia suprasti įvairių Rašto vietų pagrindinę reikšmę ir kontekstą.

Svarbu tai, kad reikia mokytis klausytis mums skirto Dievo žodžio. Ištikimas Rašto skaitymas čia atlieka esminį vaidmenį net tomis dienomis, kai žodžiai atrodo tarsi negyvi surikiuoti eilutėse. Viešpats pasinaudoja skaitymo ištikimybe įvairiais būdais: parengdamas mus išgirsti jį tą pačią dieną kitais būdais; parengdamas klausytis jo žodžio per liturgiją; parūpindamas mūsų mintims tą Rašto vietą, kurią jis vėliau primins su įžvalga ar pritaikydamas konkrečiai situacijai. Skaitydami įžengiame į Rašto pasaulį, kad Dievo žodis galėtų įsiveržti į mūsąjį pasaulį ir gyvenimą.

Ne kiekviena Biblijos knyga mums kalbės vienodai aiškiai, ne kiekviena vienodai teiks įžvalgų. Turėtume nebijoti pripažinti, kad Biblijoje yra daug mums nesuprantamų vietų – vietų, kurios mūsų gyvenimo situacijoje mums nieko nesako. Nėra nieko bloga, jei Kunigų knygoje randame mažiau peno, negu Jono evangelijoje. Tikėtina, kad Viešpats vadovavimo žodžiais dažniau bylos per Pauliaus laiškus, negu per Danielio knygą. Juk ir bibliotekoje ne kiekviena knyga vienodai naudinga ar įdomi kiekvienu gyvenimo momentu.

Kadangi Dievas trokšta kalbėtis su mumis kasdien, galime tikėtis, kad jo balsas skambės garsiausiai ir bus lengviausiai išgirstamas kritinių išbandymų ar gyvenimo virsmo momentais. Tikėtina, kad maldingai atsigręžę į Viešpatį išgirsime jo balsą tuomet, kai mums labiausiai reikės vadovavimo bei tikrumo. Vieną dieną, kai šv. Augustinas grūmėsi su Viešpačiu maldoje, svarstydamas apie savo gyvenimo kryptį, išgirdo vaiko balsą dainuojantį: „Imk, skaityk, imk ir skaityk.“ Augustinas savo „Išpažinimuose“ pasakoja, kas jam įvyko:

„Nuslopinęs ašarų antplūdį, pakilau, aiškindamas sau, kad dieviška valia liepia man ne ką kita, kaip atsiversti knygą ir skaityti pirmą pasitaikiusį skyrių. Mat buvau girdėjęs apie Antaną, kad jį paskatino Evangelijos ištraukų, kurių atsitiktinai ėmėsi, skaitymas, tarytum jam būtų buvę sakoma tai, kas buvo skaitoma: „Eik, parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje; tuomet ateik ir sek paskui mane”, ir po tokios ištarmės tuojau pat atsivertė į tave. <…> Nusitvėriau, atsiverčiau ir tylomis perskaičiau pastraipą, ties kuria pirmąja užkliuvo mano akys: „Saugokitės apsirijimo ir girtavimo, palaidumo ir neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo, apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“ Toliau skaityti nei norėjau, nei buvo reikalas. Nes tuojau pat, sulig šio sakinio pabaiga, tarytum tikrumo šviesai įsiskverbus į mano širdį, išsisklaidė visos abejonių tamsybės.“ (VIII knyga, 12 skyrius)

Tai buvo kritinis virsmo momentas Augustino gyvenime. Prieš šį įvykį jis buvo atsivertimo kelyje, tačiau šie Rašto žodžiai taip įtaigiai prabilo į jo širdį, kad nušlavė šalin abejones ir aiškiai nurodė kelią, kuriuo eiti.

Kritiniais gyvenimo momentais Dievas gali kalbėti dramatiškai, tačiau turime tikėtis, kad jis dalyvaus ir kalbės mums per įprastinį kasdienį Rašto skaitymą. Bus dienų, kai Dievas kalbės mums švelniau ar tyliau. Tačiau jo balsas visada bus girdimas, jei mokėsime klausytis ir suprasti, ką jis sako. Tomis dienomis, kai atrodo, kad Dievas tyli, iš tikrųjų jis sako tai, ko mes nesistengiame išgirsti, arba kalba tuo būdu, kurio dar neišmokome atpažinti.

Labiausiai įprastas žodis, kuriuo Viešpats kalbės į mūsų širdį, bus meilės žinia, tikrumas, jog esame Tėvo mylimi kaip jo vaikai. Šis žodis gali kilti iš daugybės Naujojo Testamento vietų. Galime reaguoti kaip Petras: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis“ ir suvokti, kad Jėzaus atsakymas Petrui yra ir atsakas mums – taip Jėzus kalba apie mūsų nevertumo jausmus.

Šventosios Dvasios apšviesti suprantame, jog Jėzus rūpinasi kiekvienu mūsų gyvenimo aspektu – panašiai kaip jis rūpinosi, kad vestuvių puotoje nepritrūktų vyno, arba kai verkė dėl savo bičiulio Lozoriaus mirties. Tada galime suvokti dažnai cituojamos Jono evangelijos eilutės visą prasmę: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Vienas dalykas yra abstrakčiai žinoti šio teiginio tiesą ir visai kas kita – asmeniškai priimti Jėzų Kristų kaip Gelbėtoją ir suvokti, kad per jį esame pašaukti į amžinąjį gyvenimą.

Rašto žinia yra kvietimas – kaip Jėzus savo mokinius pašaukė: „Sek paskui mane“, panašiai jis kviečia mus šiandien. Dievo meilės žinia nėra žodžiai, tik išgirstami, bet nedarantys poveikio gyvenimui. Tai asmeninis kvietimas, reikalaujantis atsiliepti. Paprasčiausia forma – raginimas: „Sek paskui mane.“

Kvietimas sekti Jėzumi yra raginimas panašėti į jį. Čia Rašto kvietimas tampa konkretesnis ir žodžiai, kuriais mums prabyla Dievas, dažnai įgauna labai apibrėžtą reikšmę. Jėzus mus kviečia atiduoti jam visą gyvenimą. Kai visa širdimi atsiliepiame į šį kvietimą, diena iš dienos pradedame panašėti į Kristų. Mums ir toliau reiks konkrečių Jėzaus žodžių, kuriais jis mums vadovautų.

Kai kurie Jėzaus žodžiai yra tiesiog įsakymai – bekompromisiai trumpi paliepimai. Klaidinga būtų skaityti Bibliją kaip vien įsakymų knygą, tačiau taip pat nedera jos skaityti taip, tarsi joje nebūtų jokių apibrėžtų paliepimų. Žodžiai, kuriais Jėzus kreipiasi į mus per Raštą, yra žodžiai su galia, jie reikalauja klusnumo. Turime būti pasirengę išgirsti juos kaip tokius ir paklusti.

Šventoji Dvasia

Šventosios Dvasios įkvėpimas yra esminis dalykas skaitant Raštą kaip Dievo žodį. Stengiantis suprasti Raštą ir ryžtantis skaityti jį atvira širdimi, Šventoji Dvasia turi tame dalyvauti – jei iš tikrųjų rengiamės klausytis Dievo, kalbančio mums per Rašto žodžius, ir paklusti uolia širdimi.

Esame gavę Šventąją Dvasią Krikšto metu. Krikštu Tėvas mus įsūnija ir leidžia dalyvauti savo gyvenime. Būdami Dievo vaikai turime galimybę klausytis jo balso. Jėzus žadėjo, kad jo žinia ir toliau gyvens mumyse per Šventosios Dvasios darbą: „Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 25–26). Šventoji Dvasia įvykdė per pranašą Jeremiją Dievo duotą pažadą: „Šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai Viešpaties žodis, – įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“ (Jer 31, 33).

Ta pati Šventoji Dvasia, kuri įkvėpė Senojo Testamento pranašus skelbti Dievo žodį, yra duota ir mums, kad Dievo žodis galėtų giliai įsišaknyti mūsų širdyse. Jėzus žadėjo: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane“ (Jn 15, 26). Neatsitiktinai Jėzus Šventąją Dvasią vadina Tiesos Dvasia. Tiesa, kurią liudija Dvasia, yra tai, kad per Jėzų Kristų esame atpirkti ir tapę Dievo vaikais: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 14–16).

Šventosios Dvasios veikimu mūsų skaitomi Rašto žodžiai tampa gyvi. Per jos vidinį veikimą jie tampa gyvenimo žodžiais. Per Dvasios buvimą ir mumyse esančią jos galią galime skaityti Raštą kaip Dievo žodį ir patirti, kaip šie žodžiai perkeičia mūsų gyvenimą.

Panašiai kaip ir kiekviena Šventosios Dvasios dovana, mums reikalinga tinkamo Rašto skaitymo malonė yra suteikiama kaip atsakas į mūsų maldą. Jei norime Šventosios Dvasios pagalbos, turime jos prašyti.

Šventoji Dvasia, žinoma, padeda mums ir tomis dienomis, kai pamirštame paprašyti, tačiau derėtų tvirtai pasiryžti kasdienį Rašto skaitymą pradėti malda. Mūsų malda neturi būti ilga ar sudėtinga. Tai gali būti tiesiog: „Ateik, Šventoji Dvasia, įkvėpk ir vesk mane šiandien, kai skaitysiu Bibliją.“ Arba tiesiog melsti Šventosios Dvasios: „Ateik, Šventoji Dvasia.“

Svarbu išreikšti savo priklausomybės nuostatą, prašant, kad Šventoji Dvasia mums vadovautų. Svarbu taip pat pripažinti, kad mums reikia Dievo pagalbos skaityti Raštą kaip jo žodį. Mūsų malda ne vien pripažįsta mūsų priklausomybę, ji taip pat išreiškia mūsų pasitikėjimą, jog prašydami gausime tą mums reikalingą pagalbą.

Kaip Šventoji Dvasia ateina mums į pagalbą ir ką mumyse nuveikia Šventosios Dvasios dovanos? Galime išskirti keturis Šventosios Dvasios pagalbos būdus, keturis skirtingus etapus, kai Šventoji Dvasia vis giliau įtraukia mus į apreiškimo tiesas.

Pirmiausia Šventoji Dvasia vadovauja mums, kad teisingai suprastume įkvėptąją Rašto žodžių prasmę. Tai nėra kažkokia įliejama nušvietimo malonė, paliečianti mus, pasyviai žvelgiančius į erdves; tai Dvasios darbas, bendradarbiavimas su mūsų pačių pastangomis bei triūsu, stengiantis suprasti tekstą. Tai, beje, negarantuoja teisingo teksto supratimo. Neklaidingas vadovavimas duotas Bažnyčiai, o ne mums, paprastiesiems jos nariams.

Taigi kokia yra ta Dvasios pagalba? Ji prasideda nuo paprastos minties aiškumo malonės. Kai kada esame labai pavargę ar pernelyg užimti, – būna net sunku susikaupti skaityti laikraštį. Pavyzdžiui, perskaitę straipsnelį apie ekonomiką galiausiai pamatome, kad negalime atpasakoti tik ką perskaitytos žinios turinio.

Kartais panašiai atsitinka skaitant Bibliją. Rašto žodžiai lieka kažkur toli, tarsi prekybos centre grojanti foninė muzika. Norint dėmesingai skaityti, reikia pasirinkti tokį Biblijos skaitymo laiką, kai esame įmanomai labiau budrūs ir aiškaus proto. Kartais būtina sąmoningai stengtis atsikratyti blaškančių minčių. Tačiau aiški galva yra taip pat Šventosios Dvasios malonė. Rašto vietos tampa gyvos tik tada, kai įstengiame sutelkti dėmesį į tai, ką jos sako.

Rašto teksto supratimas prasideda nuo dėmesingo teksto perskaitymo, turint kuo aiškesnį ir neblaškomą protą. Stengiamės tekstą analizuoti, kokie įvykiai aprašyti – ką akcentuoja Jėzus, Paulius ar kitas Biblijos teksto autorius. Jei Rašto eilutė glumina, ieškome paaiškinimo komentare. Galima apmąstyti kitas Rašto ištraukas, nušviečiančias tą vietą, kurią dabar stengiamės suprasti.

Tą patį darytume norėdami suprasti ne tik Bibliją, bet ir kokią kitą knygą. Šventoji Dvasia šiame procese vadovauja ir bendradarbiauja su skaitančio žmogaus pastangomis. Kartais staiga netikėtai gauname tokių įžvalgų, jas lengva pripažinti kaip Dvasios įžvalgas, kaip atsaką atsiliepiant į maldą.

Tačiau dažniausiai malonė veikia labai švelniai ir nepastebimai. Malonė vadovauja žmogaus pastangoms, o ne pakeičia jas. Šventajai Dvasiai veikiant svarbiausia galinis rezultatas. Mūsų tikslas yra teisingai suprasti įkvėptą Biblijos žodžių reikšmę. Pabaigę skaityti, suvokiame, kad iš esmės suprantame skaitomą vietą, gal net turime keletą naujų įžvalgų. Skaitant Raštą tai pirmasis Dvasios darbas mumyse, pirmoji jos vadovavimo pakopa.

Antroji malonė, kurios turėtume prašyti Dvasios, yra įstengimas skaityti Bibliją kaip mums skirtą Dievo žodį, žinią, skirtą mums asmeniškai šiandien. Kaip prielaida tam, būtina skaityti Bibliją supratingai.

Išstudijavę Rašto vietą, ją suvokiame, ypač jei naudojamės komentarais ar kita pagalbine medžiaga. Nepaisant to, vis dėlto dažnai jaučiame, kad kažko svarbaus trūksta – būtent tos vietos reikšmės man. Tarsi suprantame daug dalykų, tačiau nesuvokiame tos ištraukos akcento mūsų gyvenimui.

Pavyzdžiui, Jono evangelijos pasakojime apie pagautą svetimautoją iš komentarų galime sužinoti daugelį dalykų. Daug biblistų mano, kad ši vieta parašyta ne evangelisto Jono ir vėliau pridurta prie Evangelijos teksto. Gali kilti klausimas dėl dvejopų standartų: kodėl nebuvo nutvertas tą pačią nuodėmę daręs vyras, nors įstatymo jam numatyta tokia pati bausmė.

Atsivertę Senąjį Testamentą ir pastudijavę jo nuostatas svetimavimo atžvilgiu, galime pastebėti Evangelijoje aprašomų Rašto aiškintojų ir fariziejų tikruosius kėslus. Jų tikslas buvo sugauti Jėzų kalboje, o ne laikytis įstatymo. Liko neaišku, ką Jėzus parašė ant žemės. Galime pasistengti gyvai įsivaizduoti šį epizodą.

Tik po maldos ir tolesnio mąstymo kyla konkreti man skirta žinia ir supratimas. Imu suvokti savo santykį su Jėzumi ir stoju tos moters vietoje. Aš nusižengiau Dievo įsakymui. Jėzaus akyse liūdesys dėl nuodėmės sumišęs su švelnumu. Jo žodžiuose: „Daugiau nebenusidėk” skamba stiprybė ir viltis.

Kartais Dievo žodis yra man skirtas ne kaip pavyzdys, bet labiau tiesiogiai. Skaitydami Jn 15, 16, suprantame, kad Jėzus kalba apaštalams, tačiau kitas dalykas yra išgirsti šiuos žodžius, bylojančius iš amžinybės mums asmeniškai: „Ne jūs mane pasirinkote, bet aš jus pasirinkau.“

Kad Rašto žodžiai taptų gyvi, Dvasios galia turi juos pripildyti, negyvas raides, atspaustas popieriaus lape, paversti žodžiais, ištariamais dabar ir skirtais man asmeniškai. Jei Rašto žodžių taikymą gyvenime siekiame pagrįsti šia įkvėptąja teksto prasme, mums reikia Dvasios, kuri mus apsaugotų nuo šališkų interpretacijų bei klaidų, vadovavimo.

Jei tai, ką skaitome, gali mus perkeisti, vadinasi, mumyse turi veikti perkeičianti Dvasios galia, nes tik Dvasia duoda gyvybę ir augina. Tai yra antrasis Dvasios darbas bei malonė, kurios būtina melsti skaitant Bibliją.

Trečiasis Dvasios darbo aspektas, mums skaitant Raštą, yra sunkiai aprašomas, tačiau visiškai tikras ir labai svarbus: Šventoji Dvasia mums duoda įžvalgos apie Rašto atskleidžiamus Dievo slėpinius. Vatikano II Susirinkimo žodžiais: „Dievišku apreiškimu Dievas norėjo atskleisti save“ (DV, 6). Raštas ne tik pateikia faktus apie Dievą, asmeniškai svarbius mums, – Rašte yra taip pat paties Dievo slėpinio apsireiškimas.

Pavyzdžiui, skaitant Jono evangelijos pradžią, galima nagrinėti šių eilučių reikšmę ir poetinę struktūrą, taip pat tyrinėti šiomis eilutėmis perteikiamą žinią mums šiandien. Tačiau drauge šie žodžiai nurodo didžius slėpinius: nuo pradžių esančio Dievo Žodžio slėpinį; tai, kad visa sukurta per šį Žodį; Žodžio tapimą kūnu ir gyvenimą tarp mūsų. Jei šie žodžiai nesukelia nuostabos ar pagarbios baimės, vadinasi, mes tik slystame jų reikšmės paviršiumi. Jei šie žodžiai neskatina apmąstyti Trejybės ir Įsikūnijimo slėpinių, reiškia mes liekame daug ko nesuvokę iš Dievo apreiškimo, kuriuo šiais žodžiais Dievas apreiškia pats save.

Mūsų riboto žmogiškojo supratimo neužtenka atsidūrus Dievo slėpinių akivaizdoje, net jei jam į pagalbą ateina studijos ir įprastinės Šventosios Dvasios malonės. Dabar galime regėti vien miglotą Dievo šlovės atspindį tarsi neaiškiame veidrodyje. Tačiau Šventoji Dvasia gali suteikti mums momentinių malonių, ypatingų Dievo tikrovės nušvitimo blyksnių. Šventoji Dvasia gali padaryti taip, kad daug kartų skaityti Rašto Žodžiai staiga pribloškia mus tiesa apie Dievą.

Tokių malonių neišgausime prievarta, jas galima vien maloningai priimti. Tačiau jų prašyti įmanu meldžiantis. Galime prašyti Dvasios, kad nudengtų šydą nuo mūsų protų, kai skaitysime Raštą, ir kad Biblijos žodžiuose sutiktume Tą, kuris šiuos žodžius ištarė. Galime prašyti, kad Dievo žodis mums būtų jo apsireiškimas, o ne vien tiktai perteikiamos tiesos. Galime melsti malonės būti panardintiems Dievo slėpiniuose, malonės pažvelgti į jo Veido šviesą.

Jei gauname tokią Šventosios Dvasios malonę, mus natūraliai traukia malda, tačiau net jei Rašto skaitymas nepatraukia į tokias aukštumas, jis turėtų maitinti mūsų maldą ir vesti ta kryptimi. O čia prieinama jau prie ketvirtojo Šventosios Dvasios darbo mumyse. Dvasia įkvepia mus atsiliepti Dievui maldoje. Dvasia sužadina mūsų valią priimti tai, ką skaitome, ir tam paklusti. Dvasia įkvepia mūsų širdis džiaugsmingai atsiliepti Dievui. Dvasia duoda mums žodžių išreikšti savo atsaką; ji leidžia be žodžių pajusti Dievo buvimą. Jei Rašto skaitymas yra iš tikrųjų susitikimas su Dievu, apsireiškiančiu per jo žodžius, tuomet mūsų atsakas natūraliai ir neišvengiamai turi būti malda. Malda, kuri nėra Šventosios Dvasios malonė, gali būti sausa ir sunki. Taigi mums reikia Dvasios pagalbos, kad deramai atsilieptume į skaitomus žodžius.

Šventoji Dvasia gali veikti mumyse labai ramiai. Pradėjus skaityti Šventąjį Raštą ši patirtis gali būti nauja, ypač tiems, kurie nėra to darę. Raštą skaityti pradžioje gali būti tiesiog įdomu, nes daugelį vietų skaitome pirmą kartą, tačiau mėnesių mėnesiais tęsdami skaitymą ir neapleisdami maldos suvokiame, kad mūsų skaitymas tampa kitokio lygmens, negu buvo pradžioje. Pradedame skaityti Raštą kaip asmeniškai mums skirtą Dievo žodį, o ne tik kaip įdomią knygą. Imame suvokti, kad skaitant Viešpats kalba apie save, apie mus, apie mūsų gyvenimą su juo.

Imame suvokti, kad skaitant Viešpats kalba apie save, apie mus, apie mūsų gyvenimą su juo.

Suvokiame, kad į mūsų maldą buvo atsiliepta – Viešpats iš tikrųjų bylojo mums skaitant. Galime netgi užčiuopti nuo kada ėmėme girdėti jo švelnų balsą, kurio kitaip nebūtume suvokę. Atsakas į mūsų maldą nebuvo tarsi griaustinis iš dangaus; atsiliepta laipsniškai, ramiai. Kuo budresni būsime, tuo anksčiau pastebėsime šį atsaką.

Galima taip pat patirti Šventosios Dvasios vidinį veikimą. Tai nėra nei emocija, nei įspūdingas apreiškimas. Tai retai vyksta įspūdingai. Tačiau galime užčiuopti, kad, kai skaitome Raštą, dega mūsų širdis – net žinomas vietas skaitome su nauju supratimu ir nauja įžvalga, skirta asmeniškai mums. Jei pradedame skaityti Raštą dažnai vien kaip tiesiog gerą ir naudingą dalyką, vėliau tai perauga į alkį, imame tiesiog trokšti Dievo žodžio. Suvokiame, kad šie Dievo žodžiai skiriami asmeniškai mums, jie kalba apie kasdieninę Kristaus sekimo patirtį.

Ši malonė gali ateiti pamažėl. Yra žmonių, kuriuose Šventoji Dvasia veikia staiga ir įspūdingai, ypač patraukdama juos prie kai kurių Šventojo Rašto puslapių taip, kad Rašto žodžiai iškyla labai gyvai. Šventosios Dvasios galybė pasireiškia tuo, kad ši dovana gali būti suteikta visiškai staiga. Būtent Dvasios dėka žodžiai tampa gyvi, uždega mūsų širdis klausytis ir paklusti. Dvasia nušviečia mūsų protus, kad suprastume, ką skaitome.

Šis Šventosios Dvasios veikimas yra dovana. Jos negalime pasiekti savo jėgomis, net didžiulėmis pastangomis. Mūsų širdis skaitant neužsidegs vien dėl įprastinio troškimo. Mes galime daryti tik tai, kas priklauso nuo mūsų, – melstis, kad Šventoji Dvasia atliktų savo dalį. Mūsų dalis yra būti ištikimiems skaitant, rimtai studijuoti ir melsti Šventosios Dvasios įkvėpimo.

Visa kita priklauso nuo Dvasios, ir mes tiesiog turime pasitikėti ja. Dvasia gali veikti pamažu, taip pat ir dramatiškai staigiai. Tačiau būdama ištikima Jėzaus pažadui Šventoji Dvasia yra su mumis, kai mes to prašome, ir padeda mums skaityti Raštą kaip Dievo žodį: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 13).

Gyvenimo žodžiai

„Jėzus pasakė visiems: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ (Lk 9, 23–25)

Šiuos žodžius galima perskaityti keleriopai. Pavyzdžiui, skaityti labai bendrai ir netaikant sau asmeniškai, kaip priežasties ir pasekmės dėsnį: jei kas nors taip padaro, tuomet tai įvyksta. Galime suprasti, ką šie žodžiai reiškia, ir net pritariamai linkčioti, pavyzdžiui, kaip pritartume teiginiui: „Jei mesime sviedinį ant grindų, jis atšoks.“ Taip perskaitytų Jėzaus žodžių perteikiama tiesa ne ką reikšmingesnė už teiginį apie atšokantį sviedinį.

Jėzaus žodžius galime suprasti taip pat kaip paliepimą: „Turi savęs atsižadėti ir imti kryžių.“ Turime pripažinti, kad tam tikra prasme dera laikytis šio paliepimo, panašiai kaip laikomės civilinių įstatymų, pavyzdžiui, kiekvieną mėnesį mokame mokesčius. Toks Jėzaus žodžių supratimas jau viena pakopa priartėja prie to, kad išgirstume juos kaip skirtus asmeniškai mums. Tačiau jei Bibliją skaitome tik kaip paliepimų knygą, kurioje surašyti leidimai ir draudimai, vadinasi, dar neskaitome Rašto kaip Dievo žodžio.

Jėzaus žodžius galime suprasti taip pat kaip paliepimą: „Turi savęs atsižadėti ir imti kryžių.“

Galiausiai galime skaityti šiuos žodžius kaip asmeniškai mums skirtus Dievo žodžius. Rašto žodžių, per kuriuos mums kalba Dievas, turime klausytis konkrečiomis gyvenimo situacijomis. Paraginimas imti kryžių ir sekti Jėzumi nėra vien graži metafora. Šie žodžiai nurodo tą gyvenimo kelią, kurį mums atskleidžia Jėzus ir kuriuo kviečia eiti, priimant visus sunkumus bei aukas. Tai reiškia, kad išbandymai ir sunkumai neturi mūsų atgrasinti nuo to kelio, kuriuo Viešpats nori, kad eitume.

Šis kelias kiekvienam iš mūsų unikalus. Jėzus atskleidžia savo valią įvairiais būdais. Dažnai problema yra ne tiek suvokti Jėzaus skirtą mums kelią, bet pažinus pasiryžti juo eiti. Tuomet Jėzaus žodžiai įgyja pilnutinę galią bei prasmę: „Kas nori sekti manimi, teišsižada pats savęs.“

Kadangi mūsų gyvenimo situacijos skirtingos, kiekvienas šių Jėzaus žodžių ypatingą prasmę suvoks skirtingai. Gali būti, kad mums teks rinktis menkiau apmokamą darbą žinant, kad juo teikiame didesnę tarnystę Viešpačiui. Gali tekti priimti gyventi kokį nors žmogų netenkant privatumo, galbūt patirti ir finansinių naštų. Gali būti, kad atsisakome geresnių gyvenimo sąlygų todėl, kad turime rūpintis senyvais tėvais.

Daugeliu atvejų vieno ar kito dalyko pasirinkimas nėra nuodėmė. Tačiau dažnai yra aišku, kuris iš jų reiškia Jėzaus sekimą ir elgseną pagal jo kaip tarno pavyzdį. Tuomet Rašto skaitymas leidžia Dievui mums prabilti konkrečioje situacijoje labai specifiniais žodžiais. Dievo žodžiai nėra vien abstrakčios tiesos ar bendri paliepimai. Jie tampa paguodos žodžiais konkrečiai renkantis; tai taip pat pažado žodžiai, skirti asmeniškai mums.

Šie žodžiai leidžia pažvelgti į gyvenimą iš perspektyvos. Jėzaus žodžiai yra gyvenimo žodžiai, jo pašaukimas yra amžinojo gyvenimo kvietimas. Jėzus mums kalba tuos pačius žodžius kaip ir vaikščiodamas žemėje: „Kas turi ausis, teklauso.“ „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso“ (Jn 8, 47). Jis kviečia klausytis jo žodžių, kad jo žodžiai atgytų mūsų gyvenime.

Nuo gimimo kurčias žmogus gali skaityti apie muziką, studijuoti harmonijos dėsnius bei natas, tačiau neįstengs išgyventi muzikos grožio. Bethovenas kūrė muziką, o ne rašė natas. Muzikos tikrovė egzistuoja klausoma, užrašymas natomis atspindi ją tik miglotai.

Mums skirtas Dievo žodis egzistuoja tik mums adresuotas ir mūsų klausomas. Jei neturime ausų klausytis, Rašto žodžiai gali mums likti negyvi, panašiai kaip natomis užrašyta muzika kurčiam žmogui. Tai galime skaityti ir studijuoti, tačiau niekuomet nepajėgsime suprasti. Rašto žodžiai turi tapti gyvi mūsų gyvenime, jei jie yra mums skirti Dievo žodžiai. Tuomet jie tikrai tampa gyvenimo žodžiais.

Jėzaus Kristaus atpirkimo dėka galime kreiptis į Tėvą, prašydami, kad Šventoji Dvasia mumyse veiktų, skatindama mus skaityti Raštą su pagarba ir meile, suteiktų mums išminties ir įžvalgos jį suprasti, taikyti gyvenime, stiprintų mus atsiliepti tikėjimu ir klusnumu. Galime su pasitikėjimu melsti, kad Dievo žodis kalbėtų mums per Biblijos žodžius. Galime pasitikėti, kad, atsiliepdamas į mūsų maldą, Dievas kalbės ne tik mūsų protams, bet ir mūsų širdims.

Krikščionys tiki, jog Biblijoje, kaip jokioje kitoje knygoje, yra Dievo žodžiai, skirti visai žmonijai. Tai gali patirti tas, kas Bibliją išgyvena kaip Dievo žodį. Skaitydami Rašto žodžius vadovaujami ir įkvėpti Šventosios Dvasios galime patirti, kaip Dievas mums kalba ir šaukia mus vardu: „Bet jūs esate prisiartinę <…> prie visų Teisėjo Dievo, prie nuskaidrintų teisiųjų dvasių ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus <…>. Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo“ (Žyd 12, 23–25).

RELATED ARTICLES
- Advertisment -
Google search engine

Populiariausi

Paskutiniai komentarai