Jauną tautodailininkę pakerėjo gėlės ir gamta

0
80
jauna-tautodailininke-pakerejo-geles-ir-gamta

Neseniai į tautodailininkų gretas įstojusi uteniškė Aistė Barkutė dar tik žengia pirmuosius nedrąsius kūrybos žingsnius, kurie jaunai menininkei suteikia pasitikėjimo savimi. Dalyvavimas rajoninėse parodose, o šiemet ir regioninėje konkursinėje liaudies meno parodoje ją paskatino nesiskirti su adata ir siūlais. „Į tautodailininkų gretas mane priėmė avansu“, – šyptelėjo uteniškė, artimiausiu metu prisižadėjusi parodų lankytojus nustebinti dar ne vienu savo rankdarbiu, kuriam išvysti dienos šviesą neretai reikia paaukoti visus metus. Tiek laiko į savo kūrinį ji įdeda savo širdį ir meilę.

Kasdien kryželiu siuvinėjanti A. Barkutė mano, kad tokia veikla jai įaugusi į kraują, todėl neįsivaizduoja nė dienos į rankas nepaėmusi drobės ir adatos su margaspalviais siūlais.

Ji prisiminė, kaip mokyklos laikais technologijų mokytoja mergaitėms parodė, kaip siuvinėjant galima susikurti norimą paveikslą. Jai taip patiko, kad siuvinėjimas tapo įprasta kasdiene veikla, nors studijuojant teko daryti kelių metų pertrauką. „Kai buvau pakviesta į Utenos rajono tautodailininkų darbų parodą, vėl pradėjau aktyviau siuvinėti, – prisiminė pašnekovė, kuri nuo 2019 metų pati ėmė kurti schemas, pagal kurias išsiuvinėdavo nuostabiausius paveikslus.

Kone visus metus tautodailininkė siuvinėjo paveikslą su Zarasų miesto vaizdu, kuriame atsiveria gamtos peizažas ir tolumoje boluojantys bažnyčios bokštai.

„Štai dar vienas paveikslas, kuriame – linai. Juos nusipiešiau ir išsiuvinėjau. Manau, kad kurdama ant lininio audeklo turėjau duoklę atiduoti linams“, – šypsojosi mergina. Ji išbandė ir kitas siuvinėjimo technikas, tačiau siuvinėti kryželiu jai pasirodė įdomiausia.

Talentingai kūrėjai buvo įdomu pabandyti ir kitas kūrybines veiklas, tad dar lankydama mokyklą ji buvo išbandžiusi pynimą iš vytelių ir siuvimą, tačiau šios veiklos neužbūrė. „Mano širdis džiaugiasi siuvinėjant paveikslus“, – prisipažino kukli menininkė, kuri labiausiai mėgsta siuvinėti gėles ir gamtos peizažus.

Kartą nuvykusi į Zarasus pamatė kerintį vaizdą – jis užbūrė siuvinėtojos širdį, iš pusseserės pasiskolinta nuotrauka buvo perkelta ant drobės ir po maždaug metų ilgo bei kruopštaus darbo jau buvo galima gėrėtis rezultatu.

Dalyvauti parodose A. Barkutė pradėjo tuomet, kai jos kaimynė apie jaunos merginos talentą prabilo muziejininkams, kurie ją ir pasikvietė. „Mano pirmoji paroda, kurioje dalyvavau lygiai po dešimties metų nuo siuvinėjimo pradžios, buvo labai įdomi. Nesitikėjau, kad mano darbai kažkam patiks, paliks įspūdį“, – džiaugėsi A. Barkutė, pirmąkart plačiajai visuomenei pristačiusi kryželiu siuvinėtus paveikslus su aguonomis ir tulpėmis. Ji ne tik buvo pradžiuginta galimybe pirmąkart dalyvauti rajoninėje tautodailininkų darbų parodoje, vykusia 2019 metais, bet ir pasiūlymu tęsti tradiciją ir dalyvauti kasmet. Keturis kartus rajoninėje, o šiais metais regiono konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas 2022“ Visagine dalyvavusi uteniškė pasidžiaugė žengianti kitą labai svarbų žingsnį savo kūrybiniame gyvenime. „Tai neįkainojama patirtis ir pažintys“, – savo įspūdžiais dalijosi pašnekovė. Ji džiaugėsi galinti įprasminti savo laiką siuvinėdama, todėl neįsivaizduoja savo laisvalaikio: dažniausiai savo pomėgiui skiria vakarus po įtemptos dienos darbų. O svarbiausia, anot pašnekovės, labiausiai domina ir džiaugsmą teikia pats rezultatas.

Vytauto Ridiko ir A. Barkutės asmeninio archyvo nuotr. Vytauto Ridiko video