Teisybės ieškojimuose svarbiausia sau kelti klausimą – ar tai tiesa?

0
101
teisybes-ieskojimuose-svarbiausia-sau-kelti-klausima-–-ar-tai-tiesa?

Komunikacijos ir informacijos ekspertai teigia, jog šiuolaikiniame pasaulyje nebėra taip, kad tokie reiškiniai kaip informacinis karas ar propaganda domina tik specialistus. Šiandien su propaganda susiduriame kiekvienas, nes gyvename globalioje informacinėje visuomenėje – informacinėje erdvėje, kurioje neliko sienų. Apie visa tai kalbėjomės su informacinių karų ekspertu, kelių knygų autoriumi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu dr. Mantu Martišiumi.

Šiandien dažnai girdime sąvokas „dezinformacija“, „propaganda“, „informacinis karas“. Apibrėžkite, kas tai yra, ir iliustruokite pavyzdžiais.

Kai kurios iš šių sąvokų yra tam tikri sinonimai arba išplėstinės pagrindinio reiškinio – propagandos – sąvokos. Propaganda – tai sąmoningas ir sistemingas informacijos teikimas propagandisto naudai, neatsižvelgiant į tikruosius auditorijos tikslus. Paprastas pavyzdys – religinė propaganda. Kodėl mes – tautos, visuomenė – esame susiskirstę į skirtingas krikščionybės religines konfesijas? Vienas iš atsakymų: dėl to, kad kažkada skirtingos arkivyskupijos – viena iš Konstantinopolio, kita iš Romos – propagavo savo tikėjimą ir išplėtė į skirtingas konfesijas – stačiatikių ir katalikų.

Vėliau, vystantis informacinėms technologijoms – radijui, periodinei spaudai, kinui, palydoviniams ryšiams, internetui ir t. t. – propaganda tobulėjo ir kartu atsirado naujų išsireiškimų. Pats žodis „propaganda“ įgavo labai neigiamą reikšmę. Buvo manoma, kad tai yra blogas užsiėmimas, todėl atsirado poreikis turėti naujų pavadinimų. Taip komercinė propaganda tapo ryšiais su visuomene.

Bolševikai iš pradžių turėjo agitacijos ir propagandos skyrių, paskui, norėdami suklaidinti kapitalistinių šalių piliečius, įvedė tokį terminą kaip dezinformacija.

2016–2017 metais tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trampas sakydavo „fake news“ – netikros naujienos – apie bet kokį jam nepriimtiną faktą ar informaciją.

Kiekvienas laikmetis turi tam tikrų pavadinimų, išsireiškimų, bet jie yra iš to paties šaltinio.

O kas tuomet yra informacinis karas? Turbūt, tai platesnė sąvoka, įtraukianti į save, kaip sudėtinę dalį, ir propagandą?

Taip, informacinis karas yra platesnė sąvoka. Jau 1990 metais Persijos įlankos karo metu amerikiečių koalicijos pajėgos, vaduodamos Kuveitą iš tuometinio Irako vadovo Sadamo Huseino karinių pajėgų gniaužtų, naudojo operacijas, susidedančias iš dviejų reikšmingų elementų.

Vienas elementas buvo informacinėje erdvėje paskleistos žinios, turėję klaidinti priešo vadovybę.

Kitas dalykas – naujovė – per ryšių priemones naudojamas poveikis, kad Irako kariuomenė negalėtų komunikuoti tarpusavyje ir su savo visuomene, kad jie būtų kaip akli kačiukai. Taip atsiranda dezorganizacija ir pralaimėjimas.

Dabar į informacinį karą įeina ir kibernetinės atakos, ir elektroninis špionažas, ir kitos priemonės. Tai yra techninė sudedamoji dalis, kurios anksčiau neturėjo propaganda.

Pereikime prie šių dienų realijų. Ar dabar vykstančiame Ukrainos ir Rusijos kare galime įžvelgti propagandos ir informacinio karo apraiškų? Jei taip, kokių?

Galime, ir labai daug. Jei į šį karą žiūrėtume informacine prasme, turėtume jį suskirstyti į 3–4 lygmenis, arba aikšteles.

Viena aikštelė, kurioje viskas vyksta, yra Ukraina, jos teritorija, informacinė erdvė, kurioje Rusija, bent jau karo pradžioje, bandė skleisti idėjas apie rusų pasaulį ir tikėjosi, kad jos bus patrauklios ukrainiečiams. Priminsiu, kad karo pradžioje Vladimiras Putinas per Rusijos televiziją ragino ukrainiečių kariškius sukilti ir tikino, kad su rusais bus lengviau susitarti negu su dabartine Ukrainos valdžia. Buvo raginama stoti į Rusijos pusę, nes Ukraina neva neturi galimybių nugalėti.

Antra aikštelė – Rusija. Kadangi jau dabar karas vyksta ne taip, kaip planuota – nepavyko per tris dienas užimti Kijevo, tenka atsitraukinėti iš užimtų teritorijų, skelbti mobilizaciją – savo auditorijai, Rusijos piliečiams, reikia paaiškinti, kodėl taip yra ir kas už tai atsakingas. Rusijos viduje nėra laisvo žodžio. Pas mus cirkuliuojanti informacija ten nepatenka, nes jei patektų, ją platinantieji sulauktų didžiulių nuobaudų. Rusija tikrai gerai valdo savo informacinę erdvę.

Dar yra vakarietiška informacinė erdvė. Suteiktas pagalbos kiekis, visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad „Russia Today“ ar „Sputnik“ pastangos patraukti į savo pusę, tarkime, eilinius prancūzus ar amerikiečius, italus ar vokiečius nėra labai rezultatyvios. Nė viena iš Didžiojo septyneto (G7) šalių nereiškia paramos Rusijai. Išsivysčiusios Vakarų šalys nėra Kremliaus pusėje ir teikia bei teiks paramą Ukrainai.

Pavyzdys. Rusija paleido raketą, ukrainiečiai paleido savo raketą, norėdami numušti priešininko, bet nepataikė. Raketa nukrito į Lenkijos teritoriją, buvo užmušti du žmonės. Nepaisant to, informacinėje erdvėje Lenkijos prezidentas sako, kad tai nėra Ukrainos kaltė. Iš informacijos pusės naujienos yra interpretuojamos ir pateikiamos proukrainietiškai.

Yra ir ketvirtas lygmuo, kuris Lietuvoje mažai nagrinėjamas. Tai Afrikos šalys, Indija, Kinija ir t. t. Pagal teritoriją ir gyventojų skaičių tai yra geografiškai didžiausia grupė, kuri yra neutrali arba nelabai palaikanti. Šios šalys sako, kad tai ne mūsų karas ir mes nesikišam.

Pakalbėkime apie praėjusią savaitę nuskambėjusią informaciją, kad rusai planuoja įvykdyti teroristinį aktą Baltarusijos Astravo atominėje elektrinėje (Astravo AE). Kaip manote, kiek teisingos gali būti šios žinios?

Žvelgiant iš valstybės saugumo situacijos, visur pagalvių nepadėsi. Aišku, pavojus yra. Didžiausias pavojus, kad apskritai Astravo AE buvo pastatyta. Astravo AE yra šalia Vilniaus, bet ne Lietuvoje. Ir su ja mes nieko negalime padaryti.

Kalbant apie informacinį karą, yra ir kitas be galo svarbus dalykas. Netgi tokios žinios, kurios gali būti laužtos iš piršto ir nebūtinai turinčios realų pagrindą, kenkia mums dėl to, kad bet koks užsienio investuotojas ar turistas pagalvos – ar aš noriu netikėtai atsidurti Černobylio zonoje? Eiliniam žmogui negalima įteigti, kad jis pasiaiškintų, pasigilintų, įvertintų situaciją. Jam to nereikia. Jis vertins paprastai: kur važiuoti švęsti Kalėdų – į Lietuvą ar į Norvegiją? Turbūt Norvegijoje saugiau, važiuosiu ten, nors ten ir brangiau.

Tokie gandai kenkia mums dar ir dėl to, kad, pavyzdžiui, greitai išplitus gandui, jog įvyko didžiulis radiacijos nuotėkis, gana greitai Vilniuje galėtų kilti didžiulė panika, kamščiai, chaosas. Aišku, jis būtų gana greitai suvaldytas, bet pakenktų, žmonės nedirbtų, susinervintų.

Kiek, Jūsų nuomone, Lietuvos gyventojai yra atsparūs propagandai?

Yra dvi medalio pusės. Viena vertus, jie atsparūs dėl to, kad gyveno šalia, dėl to, kad ši tema yra nenauja, jiems pažįstama, apie tai daug kalbėta. Žmonės žino, kad, pavyzdžiui, kažkoks medijos turinys gali būti kažkam naudingas. Yra suinteresuoti asmenys, valstybės, kurios bando daryti įtaką. Toks suvokimas yra.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad nėra vykdomas informacijos šaltinių verifikavimas. Pavyzdžiui, daug žmonių gauna informaciją, ją perskaito, eina susitikti su kaimynu ir sako: skaičiau, mačiau, girdėjau. Ir niekados nepaklausia – ar tai, ką skaičiau ir girdėjau, yra tiesa?

Rusijos medijos vartojimas Lietuvoje yra stipriai kritęs. Bet neaiškaus plauko socialinių tinklų informaciją lietuviai priima už gryną pinigą. Taigi, greičiausiai, šitaip platina padirbtą informaciją, nes jos nepatikrino. Negaliu kaltinti ir žmonių, nes tai suprantama. Kiekvienas turime savo darbą, rūpesčių, užsiėmimų.

Gal galėtumėte eiliniams Lietuvos piliečiams patarti, kaip atsirinkti patikimus informacijos šaltinius ir kaip atskirti, kuri informacija yra tiksli, teisinga?

Šis klausimas man užduodamas jau mažne dešimt metų ir gerų žinių niekados neturiu. Jeigu būtų galima patarti: prisimerkite ir pasižiūrėkite, jeigu iš informacijos pradės kilti dūmai, vadinasi, tai nepatikima informacija, taip visi darytų ir propaganda, ryšiais su visuomene, reklama, manipuliacijomis neužsiimtų.

Deja, to padaryti neįmanoma. Pakreipti visuomenę sau naudinga linkme galima ir tai yra daroma. Tiesiog reikia tą žinoti ir visada užduoti sau tris klausimus. Vienas labai paprastas – ar tai tiesa?

Antras klausimas – iš kur šaltinis? Šis klausimas yra sudėtingesnis. Sakykime, žinią paskelbė LRT, TV3, BBC, „Reuters“ – šaltiniai, turintys gerą vardą ir patikimumą. Bet būna situacijų, kai informacijos negali patikrinti, nes ji yra nulaužta arba nutekinta iš specialiųjų tarnybų.

Ir trečias dalykas, turbūt pats sudėtingiausias – ar žiūrėdamas į informacijos šaltinį aš nematau taip, kaip noriu matyti? Ar esu nešališkas?

Pavyzdžiui, jeigu man patinka Lietuva, visą gerą informaciją apie ją aš priimu ir sakau, kad tai teisinga, o jei ne, ją tiesiog praleidžiu, vertinu kaip neteisingą ir šališką. Ir aš tą darau pats, niekas manęs neverčia savęs klaidinti, bet kadangi noriu matyti taip, kaip noriu, aš pradedu pats save apgaudinėti.

Kaip vertinate lietuvišką žiniasklaidą: kiek ji pati yra patikima ir kiek patikima jos platinama informacija?

Lietuvos žiniasklaidos platinama informacija dažniausiai yra patikima. Kartais nutinka taip, kad išplatinama informacija, kurią paskui tenka taisyti ir informuoti visuomenę, kad yra truputį ne taip. Bet tai smulkmenos.

Yra tam tikrų niuansų. Dėl savo rinkos apimties Lietuvos žiniasklaida nėra tokia gili ir plati, kaip kitų, didesnių, šalių žiniasklaida. Lietuvos auditorija, ypač tie žmonės, kurie ieško kažkokios nišinės informacijos – politinio, karinio pobūdžio, sporto ir panašiai – nerasdami reikiamų žinių, lenda į kitų šalių informacines erdves. Jei tai Anglijos ar JAV žiniasklaida, tai yra viena, bet gali būti ir Rusijos. Tai yra didžiulis sisteminis Lietuvos žiniasklaidos trūkumas.

Kitas dalykas – kai kada lietuvišką žiniasklaidą užneša būti truputėlį vienpusiškiems ir šališkiems. Pavyzdys labai paprastas – kalbėjom apie istoriją, kai raketa, paleista iš Ukrainos, nukrito į Lenkijos teritoriją. Žiniasklaida labai greitai sureagavo, kad, pirmiausia, tai jau vos ne Lenkijos ir NATO šalių užpuolimas. Antra, labai sunkiai susitaikė ir pripažino, kad nėra taip, kaip mums galbūt norėtųsi, kad tai, deja, greičiausiai buvo mums draugiškos šalies klaida.

Tokie užnešimai garbės nedaro, reikėtų būti santūresniems.

Dėkoju už pokalbį.

Šis straipsnis yra dalis bendro Pilietinio Atsparumo Iniciatyvos bei Vokietijos ambasados Lietuvoje projekto, skirto didinti jaunimo pilietinį aktyvumą ir skaitmeninį atsparumą.

Straipsnio turinys nebūtinai atitinka oficialią rėmėjų poziciją.