Malda su Šventuoju Raštu

0
123
malda-su-sventuoju-rastu

„Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 15–19).

Įvykiai, susiję su Jėzaus atėjimu į pasaulį, nebuvo tokie paprasti, kaip galėtų atrodyti žvelgiant į Kalėdų prakartėlę. Daug kartų skaitę Mato ir Luko evangelijų pradžią, gali manyti, kad suvokė viską, kas ten parašyta apie Jėzaus gimimą. Tačiau iš naujo lėtai ir mąsliai perskaitę tas jau pažįstamas vietas rasime daug apmąstytinų dalykų.

Kokio didžiulio tikėjimo buvo pareikalauta iš Juozapo! Kokie jausmai ir mintys turėjo užplūsti jo protą ir širdį! Jis žinojo, kad Marija labai gera, šventa ir maldinga. Tačiau kai „dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia“ (Mt 1, 18) – jų garbinamos Viešpaties Dvasios veikimu, – kiek daug stiprybės iš Šventosios Dvasios jis pats turėjo gauti, kad galėtų priimti tai, jog Viešpats pasirinko jo išsirinktą moterį, ir patikėti, kad šis vaikas yra tikrai Dievo Sūnus.

Juozapo tikėjimas Dievu ir jo būsimąja žmona buvo tvirtas, jo meilė jiems – besąlygiška, tačiau vis dėlto kai ko jo tikėjimas ir meilė negalėjo iki galo perprasti. Kas galėjo numanyti, jog Dievo Sūnus gims pasaulyje ne galybės ir spindesio aplinkoje, bet kelionės metu, ir bus paguldytas ėdžiose? Kas šis Dievo Sūnus, kuriam buvo parinktas toks gimimas?

Piemenys, išgirdę angelų žinią, „labai išsigando“ (Lk 2, 9). Ką reiškė angelų žodžiai? Išrinktosios tautos lauktasis Mesijas turėjo būti žemiškasis karalius, atkariausiantis Dovydo karalystę iš romėnų. Izaijo knyga jiems teigė priešingai: ten pranašaujama apie ateisiantį kenčiantį Viešpaties tarną, kuris ims nešti jų nuodėmes.

Tai ir buvo Kristus, kurį piemenys rado ėdžiose: „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome“ (Iz 53, 2). Viena vertus, pasirodžius angelui piemenis nutvieskė Viešpaties šlovė, kita vertus – kūdikis gimė varge.

„Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.“ Ji taip pat turėjo iki galo nesuvokti viso to, kas vyko. Marija žinojo, jog Viešpats tikrai veikė, ir kad tai, kas vyko, buvo jo išganymo plano dalis. Tačiau žinoti, jog Dievo ranka mus veda, nėra tas pat, kas suvokti viską, ką jis daro. Marijos tikėjimas, jos meilė Dievui, jos atsidavimas Dievo valiai išliko ir nemažėjo: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“

žinoti, jog Dievo ranka mus veda, nėra tas pat, kas suvokti viską, ką jis daro.

Vis dėlto jai reikėjo dėmėtis ir širdyje apsvarstyti įvykius, lydėjusius Kristaus atėjimą į pasaulį ir į jos gyvenimą. Marija, svarstanti šiuos įvykius savo širdyje, yra mums pavyzdys, parodantis, kaip maldingai naudotis Šventuoju Raštu.

Paprastai įsivaizduojame maldą kaip žodžius, sudėstytus į vaikystėje išmoktus poterius arba spontaniškai kylančius iš širdies. Žodžiai iš tikrųjų yra vienas maldos aspektas, tačiau jie turi būti grindžiami tiesioginiu ryšiu su Dievu ir iš jo kilti. Kasdienos gyvenime su draugu pirmiausia turime būti, kad galėtume su juo kalbėti. Panašiai yra ir mums kalbantis su Dievu: turime būti jo akivaizdoje, jo klausytis, jam kalbėti – tai yra tikroji malda. Rašto skaitymas gali atlikti svarbų vaidmenį ateinant į Dievo akivaizdą ir jo klausantis. Daugybei mūsų kasdienis Rašto skaitymas yra geriausias įmanomas tramplinas į maldą. Marija mums duoda pavyzdį.

Evangelijose nerasime daug Marijos žodžių. Jose aprašoma, kad ji visą laiką buvo Viešpaties gyvenime, pati likdama atokiau. Marija dalyvavo Kanos vestuvėse, kai, pasak Jono evangelijos, Jėzus parodė savo pirmąjį ženklą. Ji stovėjo Kryžiaus papėdėje.

Sekminių dieną buvo Aukštutiniame kambaryje drauge su susirinkusiais mokiniais, ir ant visų nužengė Šventoji Dvasia. Marija nebuvo pašaukta viešai skelbti Gerosios Naujienos, gydyti ligonių ar daryti stebuklų. Jos pašaukimas buvo tiesiog dalyvauti ir saugoti Jėzaus gyvenimo įvykius savo širdyje. Net ir tuomet, kai Jėzaus veiksmai ją glumino ar skaudino – pavyzdžiui, kai dvylikametis Jėzus pasiliko Jeruzalėje, – ji „laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 52).

Būti Jėzaus akivaizdoje ir laikyti jo žodžius širdyje yra pirmasis maldos žingsnis. Tai taip pat pirmasis Rašto skaitymo vaisius: mes tiesiog dalyvaujame, Dievo išganymo planui skleidžiantis per Abraomą, Mozę, pranašus ir galiausiai – per Jėzų. Mūsų skaitymas, studijos ir ypač Dievo žodžio klausymas iš Rašto puslapių duoda mums lobį, kurį galime laikyti savo širdyje.

Svarstydama Jėzaus gyvenimo įvykius, Marija ne vien apgalvojo juos iš naujo. Mes persvarstome dalykus, kai jie nėra susiję su mumis ir nedaro mums didelio poveikio. Juo labiau ji nesuko galvos dėl to, kas vyko, – mes kartais panašiai elgiamės, kai gyvenimas, atrodo, nesirutulioja ta vaga, kuria, mūsų manymu, turėtų.

Marijos svarstymas buvo ją giliai palietusių įvykių apmąstymas – jis buvo pripildytas tikėjimo, kad Dievo ranka veikė kiekvienu metu, net jeigu ji iki galo nesuvokė Dievo plano.

Marija žinojo, jog visa, kas vyksta, vyksta dėl Dievo meilės jo tautai ir jai asmeniškai. Savo širdyje ji saugojo tą meilę ir drauge ją grąžino. Marijos apmąstymas buvo pastanga kuo tobuliau atsiliepti ir įžengti į tuos slėpinius, kuriais ji buvo pašaukta gyventi.

Atsižvelgdami į tai, galime geriau suvokti Jėzaus žodžius apie jo motiną: „Jam buvo pranešta: Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti. O jis atsakė: Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 20–21). „Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai! O jis atsiliepė: Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27–28).

Šie žodžiai nebuvo Marijos atmetimas: juk ji išgirdo Dievo kvietimą per angelą Gabrielių ir atsiliepė į jį. Ji iš tikrųjų buvo Jėzaus žodžių ir gyvenimo įvykių liudininkė, laikiusi juos savo širdyje. Tai, ką Šventoji Dvasia joje nuveikė Jėzaus prasidėjimo momentu ir ką toliau tęsė jos gyvenime, buvo daug reikšmingiau negu vien biologinis jos motinystės faktas.

Panašiai kaip Marija laikė visus dalykus savo širdyje, mes esame pašaukti laikyti mums skirtą Dievo žodį, kartodami „dieną ir naktį“ (Joz 1, 8).

Laikytis žodžio

„Jėzus jam atsakė: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Mes paprastai suvokiame šią vietą kaip to paties Jono evangelijos skyriaus penkioliktosios eilutės pakartojimą: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų.“ Iš tikrųjų paklusti iš dalies reiškia „laikytis Jėzaus žodžio“. Tačiau posakis „laikytis žodžio“ turi dar gilesnę reikšmę.

Jėzus žadėjo savo mokiniams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32). Tai galėtume nusakyti kitais žodžiais: „Jei ir toliau klausysite mano žodžio ir priimsite jį į širdį, darysite tai, kas iš tikrųjų būtina, kad būtumėte mano mokiniai. Aš apreiškiu tiesą trokštantiems išgirsti mano žodį, o mano apreikšta tiesa parodys jiems teisingą kelią ir duos tikrą laisvę.“

Priešingai nei mokiniai, atmetusieji Jėzų atmetė ir jo žodį. Jėzus jiems parodė, jog jų troškimo jį nužudyti priežastis – jiems skirto žodžio atmetimas: „Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis netarpsta jumyse“ (Jn 8, 37).

Priešybė tampa aiški: atmesti Jėzų reiškia atmesti jo žodį, atsisakyti jo klausyti ir neleisti, kad jis įsiskverbtų į širdį. Žmonės, kurie seka Jėzų, klausosi jo žodžio, trokšta, kad tas žodis juos ugdytų, nuolat jį apmąsto, saugo širdyje ir mintyse, jam paklūsta. Besilaikantieji Jėzaus žodžio leidžia, kad jis juos perskverbtų ir perkeistų.

Mums pažadėta: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai“ (Jn 8, 31). Čia pateikiamas įvaizdis: laikytis Jėzaus žodžio reiškia gyventi jame. Tarsi Jėzaus žodyje gyventume kaip šeimos namuose: tai saugi ir pažįstama vieta, kur visuomet galime grįžti, kur mylime ir esame mylimi, vieta, leidžianti įsišaknyti mus kartais varginančiame ar gluminančiame pasaulyje. Dievo žodžio palyginimas su namais turi artimo pažinimo prasmę; jis reiškia ir tai, kad Dievo žodis yra pirmoji vieta, kur įleidžiame šaknis besikeičiančiame ir praeinančiame pasaulyje.

Širdyje saugodami Dievo žodį, padarydami jį savo namais, leisdami jam mus perskverbti, žengiame pirmą maldos žingsnį. Perėjimas nuo skaitymo ir klausymo į maldą nėra staigus. Pagarbiai skaitydami Bibliją, mes iš tikrųjų pradedame melstis. Tinkamas psalmės skaitymas yra malda.

Septynioliktajame Jono evangelijos skyriuje Jėzaus žodžius Tėvui priimame kaip savo maldą, drauge su Kristumi prašydami Tėvą, kad būtume viena su juo ir visais krikščionimis, prašydami, kad būtume pašventinti tiesa.

Stebėdamiesi Dievo meile mums, saugodami ją savo širdyje, esame tokios nuostatos kaip apaštalas Paulius, kuris sušuko: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 33), – juk šis šūksnis yra malda.

Šventasis Raštas nėra vien tiktai mums skirtas Dievo žodis. Tai taip pat mūsų kalbėjimasis su Dievu pagal jo įkvėpimą. Biblija nėra vienakryptis kelias, vedantis nuo Dievo į mus; ji ir mūsų bendravimas su Dievu. Šis bendravimas prasideda tuomet, kai klausomės Dievo ir saugome jo žodžius savo širdyje – tas saugojimas tampa mūsų malda.

Vatikano II Susirinkimas moko: „Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis. Juk kai meldžiamės, jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius, jo klausomės“ (DV, 25).

Nors nuo Rašto skaitymo į maldą pereinama laipsniškai, malda skiriasi nuo paprasto Rašto skaitymo. Reguliariai kasdien skaitydami Raštą, siekiame pirmiausia suprasti tekstą ir klausytis Dievo žodžio per Biblijos žodžius. Maldoje pradedame pokalbį su Dievu ir savo širdies mintis išreiškiame savo arba Rašto žodžiais.

Be laiko, kurį praleidžiame skaitydami Raštą, privalome rasti laiko asmeninei maldai, bendravimui su Dievu. Daugelis maldos laiką pasirenka tuoj pat po Rašto skaitymo, idant išgirstas žodis galėtų tapti pokalbio su Dievu pagrindu. Kiti linkę verčiau atskirti skaitymo ir maldos laiką. Tačiau kad ir kaip būtų, svarbu apibrėžtai pasirinkti tiek skaitymo, tiek maldos laiką. Neturėtume susitelkti į vieną, taupydami kito sąskaita.

Anksčiau kalbėjome apie kasdienio Rašto skaitymo laiko panaudojimą. Galima taip pat pasiūlyti būdų, kaip naudotis Raštu praturtinant maldoje su Dievu praleidžiamą laiką.

Siekdami, kad Rašto skaitymas taptų mūsų gyvenimo dalimi, turime pasiryžti kasdien skaityti Bibliją, panašiai privalome žengti tam tikrus žingsnius, kad iš tikrųjų Dievo žodį saugotume širdyje ir atsilieptume į jį malda. Galime taikyti du metodus – melstis su Raštu ir melstis Rašto žodžiais. Šios prieigos nereikalauja jokio ypatingo pasirengimo, jos tiesiog daugeliui padeda pereiti nuo skaitymo į maldą.

Malda su Šventuoju Raštu

Vienas sėkmingas būdas naudoti Raštą maldoje yra vadovautis sena krikščioniškąja tradicija – „skaityti, mąstyti, melstis“: pirmiausia perskaitome Rašto ištrauką, tuomet mąstome apie ją, tada kalbamės su Dievu maldoje. Praktiškai šios pakopos glaudžiai susijusios. Tai veikiau ne trys etapai, bet trys aspektai to vyksmo, kai mums skaitant Raštą maitinama mūsų malda.

Šiuos žingsnius ar aspektus galime įvardyti ir šitaip: „skaitymas, apmąstymas, klausymas, pokalbis, garbinimas“. Išvardyti veiksmai neišskiria vienas kito, bet yra maldingo naudojimosi Raštu skirtingi aspektai. Skaitome mąstydami, apsvarstydami, kas sakoma. Klausomės Dievo, mums kalbančio per Rašto žodžius, taikydami juos savo gyvenime. Užmezgame pokalbį su Kristumi, su meile atsiliepdami į jo meilę mums, su Jėzumi bendraujame tarsi šnekučiuotumės su bičiuliu.

Tačiau mūsų pokalbis su Jėzumi skiriasi nuo paprasto pašnekesio su draugu. Jis yra Kristus, Dievo Sūnus, ir mūsų atsakas jam turi būti garbinimas. Garbinti galime dėkojimo ar šlovinimo malda, tai gali būti visiškai bežodis tylus širdies garbinimas Dievo akivaizdoje.

mūsų pokalbis su Jėzumi skiriasi nuo paprasto pašnekesio su draugu.

Anksčiau kalbėjome, kad kasdienis Rašto skaitymas turėtų prasidėti malda – bent paprasta malda: „Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9). Kadangi maldoje mums į pagalbą ateina Šventoji Dvasia, kuri įkvepia mus melstis (Rom 8, 26–27), turėtume pradėti savo maldą su Raštu šaukdamiesi Šventosios Dvasios artumo ir pagalbos.

Ypač būtina stengtis stoti Dievo akivaizdon. Turime būti vienumoje su Dievu, ne tik kai klausomės, ką jis mums sako Rašto žodžiais, bet ir atsiliepdami jam, bylojančiam per mūsų maldą. Buvimas vienumoje su Dievu nereiškia mūsų problemų ignoravimo ar pastangų vien valios jėga išstumti iš savo proto visus kitus užsiėmimus. Tai reiškia atnešti juos Dievui, sudėti prie jo kojų ir išsivaduoti nuo jų.

Mūsų dėmesys turi būti sutelktas į Dievą, o ne į problemas ar išsiblaškymus. Tuomet sugebėsime pažvelgti į savo problemas Dievo šviesoje, jo žvilgsniu. Galėsime klausytis, ką jis mums sako apie problemas, nes labiau klausysimės jo, negu rūpinsimės problemomis.

Buvimas vienumoje su Dievu taip pat nereiškia, kad turėtume užsidaryti nuo visų. Galime būti jo artumoje melsdamiesi ir būdami tarp kitų žmonių; kita vertus, galime būti užsidarę savo kambarėlyje, o mintimis skrajoti kažin kur. Būti vienumoje su Dievu – tai visa esybe būti jo artumoje, nesvarbu, ar meldžiamės vieni, ar su kitais.

Taigi pirmiausia turėtume melsti tikro buvimo Dievo artumoje. Šia malda turėtume prašyti, kad Šventoji Dvasia patrauktų mus į vienumą su Dievu, padarytų dėmesingus jo žodžiui, gebančius su meile atsiliepti į jo meilę mums. Nereikia reikalauti iš savęs akimirksniu pasiekti kažkokią mistinę būseną, tačiau taip pat nederėtų apleisti šios maldos; geriau keletą minučių ilgėliau pasirengti, negu įsiveržti į maldai skirtą laiką su mintis užvaldžiusiais išsiblaškymais.

Nuo pradžios maldos pereinant prie maldos su Šventuoju Raštu galimos kelios prieigos – jomis visomis siekiama to paties tikslo ir jos turi bendrų bruožų.

Viena prieiga yra perskaityti Biblijos vietą, tuomet ją apmąstyti ir pradėti su Kristumi pokalbį, pagrįstą mūsų skaitymu ir mąstymu. Pasirinkti galime tą Rašto vietą ar skyrių, kuriuos esame numatę tą dieną skaityti, ypač jei skaitome Naująjį Testamentą. Taip pat skaitinys gali būti specialiai parengtas maldai – galbūt tai ištrauka iš Evangelijų, – pavyzdžiui, jei Raštui skaityti skirtu laiku skaitome Senąjį Testamentą ir mums ta medžiaga naudotis kaip pagrindu maldai pasirodys per sudėtinga.

Skaitinio apimtis neturi būti didelė – užtenka keleto pastraipų. Mums reikia pagrindo apmąstymui ir maldai; nebūtina susipažinti su visu knygos skyriumi ar peržvelgti visą Šventojo Rašto knygą. Rūpestingai perskaitytą pasirinktą ištrauką apmąstome, skonėjamės ja, sugeriame ją mintimis bei širdimi ir klausomės, ką Viešpats mums per ją sako. Tuomet tai gali tapti mūsų maldos ir pokalbio su Kristumi medžiaga.

Kita prieiga yra patį skaitymą padaryti malda, pokalbiu su Kristumi. Tuomet reikia skaityti labai lėtai, stabtelint prie kiekvienos eilutės, kartais kiekvieno žodžio. Perskaitome eilutę, ją apmąstome, klausomės per ją mums bylojančio Dievo žodžio ir atsiliepiame iš visos širdies. Galime pereiti prie kitos eilutės tik tuomet, kai perpratome visą pirmosios reikšmę, įsidėjome ją į savo širdį Dievo akivaizdoje.

Meldžiantis šiuo būdu, nenustatoma pasirinkto teksto apimtis. Jei skaitome ištrauką, nelabai stipriai bylojančią mūsų širdžiai, pasibaigus maldos laikui gali pasirodyti, kad perskaitėme visai nemažai – tiesiog tą dieną jokia perskaityta Rašto vieta nesuteikė pakankamai medžiagos apmąstymui ir maldai. Kitą dieną, gal ėmęsi kitos Rašto knygos, pamatysime, kad visas maldos laikas praėjo apmąstant vienintelę eilutę ir meldžiantis vien jos sukeltomis įžvalgomis.

Kad ir kokį metodą pasirinktume, turime pirmiausia turėti galvoje, jog skaitome ir meldžiamės siekdami giliau įžengti į Kristaus gyvenimą. Nesistengiame būtinai peržvelgti tam tikrą Rašto dalį. Nesistengiame atitikti visų tobulos maldos kriterijų. Gali pasitaikyti gerų ir nesėkmingų dienų, gali tekti patirti sausrą ir nusivylimą.

Galime išgyventi, kad Dievas meilingai siekia bendrystės, panašiai kaip apreikšdamas sužadėtuves su išrinktąja Izraelio tauta. Svarbi mūsų ištikimybė ir širdies nuostata atsigręžiant į jį ir atsiveriant Šventosios Dvasios galybei. Mūsų gaunamos įžvalgos ir patiriama maldos gelmė yra Šventosios Dvasios dovana, ji pavaldi jos, o ne mūsų kontrolei.

Dažniausiai naudojamasi abiejų minėtų metodų deriniu. Reguliariu skaitymo metu verta pasižymėti eilutes, patraukiančias dėmesį ir užgaunančias širdį. Tikėtina, kad jos teiks peno apmąstymui ir bus pritaikomos gyvenime. Jei kuri nors perskaityta eilutė tiesiogiai byloja taip, tarsi per ją Viešpats kalbėtų asmeniškai man, žinoma, verta ją pasižymėti, – o kartais čia pat pereiti į maldą, atidedant užsibrėžtą skaitymą vėlesniam laikui.

Pabaigę skaityti, pasižymėtas vietas galime apmąstyti atskirai po vieną.

Pabaigę skaityti, pasižymėtas vietas galime apmąstyti atskirai po vieną. Jos tampa maldos pagrindu ir leidžia klausytis, ką Viešpats nori per tai pasakyti. Patirtis rodo, jog net iš pažiūros „sausose” Rašto vietose atsiranda tai, kas šviežiai ir netikėtai užgauna mintį ir duoda peno maldai. Jei viena pasižymėta vieta nesuteikia maldai atspirties, galime imtis kitos. Tačiau dažniausiai jau pirmosios ištraukos pakanka kaip medžiagos skirtam maldos laikui – iš naujo apmąstant jos žinią, pritaikymą asmeniniam gyvenimui, leidžiant įsismelkti į širdį išgirstajam Dievo žodžiui.

Meldžiantis su Raštu minėtais metodais gresia vienas pavojus: maldos laikas gali virsti vien Rašto skaitymo laiku. Kad ir kaip svarbu skaityti Raštą, būtina taip pat melstis. Dažnai geriausia malda būna atsiliepimas į skaitytą ir apmąstytą Rašto žodį. Rašto skaitymas bei studijos niekuomet neturėtų pakeisti maldingo atsigręžimo į Dievą ir pokalbio su juo. Jei suvokiame, kad praleidžiame vis daugiau laiko skaitydami Raštą, turėtumėme imtis tinkamų priemonių pusiausvyrai atgauti. Gal Viešpats ir nori, kad daugiau skaitytume Raštą, tačiau veikiausiai jis nenori, kad skaitytume maldos sąskaita.

Svarbu, kad mūsų skaitymas vestų į maldą ar taptų malda. Apie Kristų Šventajame Rašte skaitome kaip apie „jį“, o malda kreipiamės į jį „Tu”. Nepasitenkiname vien skaitydami apie jį, bet kalbame kaip asmuo su asmeniu. Šv. Teresė Avilietė apibūdino maldą kaip pokalbį širdis į širdį su Tuo, kuris mus myli; ji aiškino, jog malda reiškia ne daug galvoti, bet daug mylėti. Šios įžvalgos padeda Raštu grindžiamai maldai.

Skaitymas ir apmąstymas suteikia mums medžiagos pokalbiui su Kristumi. Pavyzdžiui, jei tą dieną skaitome Evangelijos palyginimą apie sūnų palaidūną, dienos malda gali būti sutelkta į nuodėmingumą ir nuolatinio atleidimo poreikį. Galime išsakyti Kristui savo troškimą jį mylėti ir gailėtis, kad nemylime jo tobulai. Galime prašyti jo stiprybės pradėti iš naujo ir vėl grįžti į Tėvo namus. Galime dėkoti už tai, kad Tėvas mūsų su ilgesiu ieško ir laukia grįžtant. Galime džiaugtis, jog jis pasitikdamas rengia puikų pokylį.

Maldos pokalbį nulemia skaitoma Rašto vieta, Šventosios Dvasios įkvėpimai ir mūsų poreikiai. Kai kurios vietos kreipia džiaugtis Dievo meile ir dėkoti už ją. Kitos vietos atskleidžia, ką reiškia būti mokiniu, atiduoti savo gyvenimą – tai gali įkvėpti nusižeminus parpulti žemėn atsiduodant Dievui.

Kad ir kokią ištrauką skaitytume, šventoji Teresė siūlo pokalbiui du raktus: pirma, mūsų malda turi būti paprastas, bet nuoširdus pokalbis, jis turi būti neformalus ir nepretenzingas. Antra, šiam pokalbiui labiau būdinga mūsų meilė negu minties ar išraiškos protingumas. Tai mūsų atsakymas, kai klausomės Dievo žodžio, bylojančio mums per Rašto žodžius.

Mūsų pokalbyje nebūtinai turi būti daug žodžių – galima apsieti visai be jų. Gali atsitikti taip, kad imsime spontaniškai šlovinti Dievą dėkodami už jo meilę mums, džiaugdamiesi, kad jis yra Dievas ir kad pašaukė mus pas save. Jausdami spontanišką troškimą giedoti, nemanykime, jog tai nedera. Pati Šventoji Dvasia vadovauja mūsų maldai: „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26–27).

Mūsų pokalbis lygiai taip pat gerai gali baigtis tyla, pagarbia baime Dievo akivaizdoje ramiai ilsintis jo rūpestingos meilės glėbyje. Šventieji mus moko melstis be žodžių: tai tiesiog buvimas Dievo artumoje, apimtam mumyse esančios jo Dvasios. Daugeliui tai gali būti atsitiktinė patirtis – jos neįstengsime pasiekti savo pastangomis, bet galime priimti kaip Dievo siųstą dovaną.

Tiek šlovinimo šūksniai, tiek ramus buvimas prie Jėzaus kojų yra vertingi maldos būdai, deramai atbaigiantys iš Rašto kylančią maldą. Jėzus sveikino minios šūksnius, sakydamas, jog jei žmonės tylės, akmenys šauks; jis taip pat pagyrė Mariją, tyliai parimusią prie jo kojų ir klausiusią jo žodžių.

Melstis Rašto žodžiais

Kitas būdas praturtinti maldą yra melstis Biblijoje esančiomis maldomis, padarant jas įprastine savo maldos gyvenimo dalimi.

Kai apaštalai paprašė Jėzaus išmokyti juos melstis, jis išmokė juos maldos, kurią daugelis žino kaip „Tėve mūsų“. Ji mums taip gerai žinoma, kad dažnai ją kalbėdami nesusimąstome, kokia yra visa tariamų žodžių prasmė. Verta imtis periodiškai apmąstyti „Tėve mūsų“ tekstą, susitelkiant ties kiekvieno žodžio reikšme, meldžiantis lėtai ir sąmoningai. Jau pirmieji žodžiai „Tėve mūsų“ yra tokie apstūs prasmingumo, kad gali būti apmąstymų ir pokalbio su Dievu pagrindas.

Tačiau „Tėve mūsų“ nėra vienintelė Naujojo Testamento malda. Apreiškimo knygoje užrašytas Jono regėjimas, kai danguje skamba šventųjų bei angelų maldos. Jos išreiškia nesuvokiamą Dievo didybę, jomis garbinama ir šlovinama: „ Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ (Apr 4, 8). Kai kuriuose Pauliaus laiškuose aiškiai cituojami ankstyvieji Bažnyčioje giedoti himnai. Ryškiausias tokių himnų pavyzdys pateikiamas Laiške filipiečiams (2, 6–11); kitas pavyzdys yra Kol 1, 15–20.

Senajame Testamente taip pat yra maldų. Mozės pergalės giesmė perėjus per Raudonąją jūrą (Iš 15, 1–18) yra viena iš daugelio giesmių, kuriomis šlovinamas Dievas ir jam dėkojama už išgelbėjimą. Šių maldų galime rasti ir kitose Senojo Testamento knygose. Kai kuriuose Biblijos vertimuose stengiamasi išryškinti, kad tai yra šlovinimo himnai.

Būdingos Biblijos maldos yra psalmės. Psalmės išsirutuliojo iš išrinktosios tautos maldos bei garbinimo praktikos. Daugelis jų skirtos giedoti šventykloje. Psalmės parašytos beveik per aštuonis šimtmečius, jos atspindi besikeičiantį izraelitų likimą per visą tą laiką. Kai kurios yra šlovinimo himnai; kai kuriomis dėkojama Dievui už išlaisvinimą nuo priešų. Kitose psalmėse maldaujama Dievo išlaisvinti, klausiama, kiek ilgai teks laukti, kol jis įsikiš ir vėl išgelbės savo tautą. Psalmės pagal pradinį sumanymą buvo skirtos giedoti. Jų muzika neišliko, liko tik poetinė forma.

Psalmėmis meldėsi Jėzus ir jo sekėjai. Pavyzdžiui, kančios išvakarėse „pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną“ (Mt 26, 30). Psalmės buvo ankstyvosios Bažnyčios maldos: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19). „Su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes“ (Kol 3, 16). „Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda“ (Jok 5, 13).

Turėtume padėti pastangų, kad psalmės taptų mūsų maldomis. Psalmės yra įkvėptos Šventosios Dvasios – visų maldų įkvėpėjos. Psalmės nuo Dovydo laikų iki dabar yra Dievo pašauktųjų maldos; Bažnyčia jas vertino nuo Kristaus laikų.

Mums gali pasirodyti sunku melstis kai kuriomis psalmėmis. Kai kur psalmėse reiškiami jausmai, su kuriais nenorėtume tapatintis: tai didžiavimasis savo teisumu, panieka priešams. Abejotina, ar daugelis mūsų galėtų paprastai, autentiškai melstis: „Teapiberia Viešpats juos žarijomis! Tebūna sužerti į duobę, kad niekad nesikeltų!“ (Ps 140, 11). Nors tai kraštutinis pavyzdys, yra tikra tai, jog kai kurios psalmės labiau išreiškia mūsų jausmus negu kitos.

Daugelyje psalmių labai gerai išsakoma tai, ką norime išreikšti savo maldoje. Gali būti, kad pirmąkart perskaičius visas šimtą penkiasdešimt psalmių vos pusė jų pasirodys bylojančios į širdį. Tačiau tikėtina, kad vėliau pamėgsime melstis ir tomis, kurios iš pradžių atrodė neturinčios nieko bendro su mūsų gyvenimu.

Nebūtinai kiekviena psalmė išreiškia mūsų išgyvenamą nuotaiką. Kai kurios jų (pavyzdžiui, 51-oji) labiau tinka nuodėmėms išpažinti ir prašyti atleidimo. Kitos išreiškia šlovinimą, dar kitos pagalbos šauksmą. Maldos gyvenimą palyginus su metų laikais, galima sakyti, kad kiekvienam metų laikui yra tinkamų psalmių.

Pirmasis žingsnis meldžiantis psalmėmis yra susipažinti su jomis ir toliau brandinti pažinimą.

Pirmasis žingsnis meldžiantis psalmėmis yra susipažinti su jomis ir toliau brandinti pažinimą. Pradžioje verta jas perskaityti ir studijuoti kaip ir kiekvieną kitą Rašto dalį. Studijuojant dera atsižvelgti į tai, kad psalmės yra poezija. Iš įvairių vertimų pasirenkame tą, kurio ritmika ir vaizdiniai geriausiai mums byloja.

Iš pagrindų susipažinę su psalmėmis galime pradėti jomis naudotis. Mums naudinga, kad psalmės yra labai įvairios. Galbūt norėsime pradėti savo maldos laiką recituodami psalmę. O gal savo maldą užbaigsite pasirinkdami iš jūsų jau pamėgtų psalmių tą, kuri geriausiai apibendrina ir atspindi tos dienos maldą.

Maldos vaisius

Kristus mus pašaukė į vienybę su Dievu. Esame pašaukti bręsti pagal Kristaus paveikslą kasdien augdami Šventosios Dvasios mumyse puoselėjamu gyvenimu ir išreikšdami jį meile bei tarnyste kitiems. Maldos tikslas yra vienybė su Dievu, mūsų gyvenimo perkeitimas į Kristaus atvaizdą. Šventuoju Raštu grindžiama malda ypač kreipia į šį tikslą, kadangi skaitant jis nuolat išlieka prieš mūsų akis.

Mūsų malda turi būti tikras „Viešpaties ieškojimas“. Kartais Rašto žodžiais tarsi skydu prisidengiama vengiant akis į akį sutikti Jėzų ir pripažinti jo viešpatavimą: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą.Tie Raštai ir liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“ (Jn 5, 39–40).

Taigi mūsų skaitymas ir malda turi būti ne tik žodžių klausymasis ar jų vartojimas, bet gyvo Jėzaus buvimo pripažinimas ir meilingas atsigręžimas širdimi į jį. Jėzaus kvietimas „Sek paskui mane“ nėra vien tik pakvietimas gyventi laikantis tam tikro gyvenimo būdo ar aukštų moralinių standartų; pirmiausia tai kvietimas užmegzti asmeninį ryšį su juo. Krikščionybės esmė yra sekti ne pateikta doktrina, bet Jėzaus Kristaus asmeniu.

Rašto skaitymu pagrįsta kasdienė malda turėtų padėti mums siekti vienybės su Dievu kasdieniuose gyvenimo įvykiuose. Tinkamai klausydamiesi, išgirsime Dievą, mums švelniai kalbantį apie konkrečius gyvenimo rūpesčius ir ypatingas mūsų meilės reikalingas situacijas.

Evangelistas Jonas nurodė, kad nepajėgdami mylėti brolio ar sesers, kuriuos matome, vargiai galėsime mylėti Dievą, kurio nematome (1 Jn 4, 20). Tinkamas Rašto skaitymas turėtų išlaikyti mūsų maldos sąsają su žeme tam, kad ji iš tikrųjų būtų nukreipta į dangų.

Tuo pat metu „čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14). Malda stojame priešais Dievo slėpinį, siekdami giliau jį pažinti. Bažnyčios šventiesiems malda buvo tas kelias, kuriame pažinimas ir meilė galiausiai tapo tuo pačiu dalyku, pasirengimu tai dienai, kurią pamatysime Dievą akis į akį.

Paulius meldė, kad Efezo krikščionys augtų Dievo pažinimu: „kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti; kad apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai“ (Ef 1, 17–19).

Pabrėžtina, kad Pauliaus malda nurodo į apreikštuosius dalykus; mūsų kelias į pilnutinį Dievo pažinimą turi vadovautis jo paties Apreiškimu. Šventajame Rašte turime ieškoti Dievo apreiškimo, kad mūsų maldingumas augtų pažįstant jį.

Gilinant šį pažinimą ir meldžiantis Šventosios Dvasios vaidmuo yra labai svarbus. „Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes“ (1 Kor 2, 10). Iš Tėvo gelmių kylanti Dvasia apreiškia mums Tėvą; Tėvui meldžiasi mūsų gelmėse esanti Dvasia. Dievo žodžio klausymosi ir mūsų atsako maldoje galutinis vaisius yra ši dvejopa Šventosios Dvasios veikla. Ši veikla padaro mus panašius į Kristaus atvaizdą ir vienija su Tėvu. Maldos kelias yra kelias pas Tėvą.