Nuo mažų dienų tautodailininkei Suginčių miestelio (Molėtų r.) gyventojai Zitai Spranginienei saulės nubučiuoti ir vėjyje siūruojantys rugiai prilygsta magijai, nes rugiai išaugina duoną, o iš gležno ir trapaus šiaudo gimsta kerintys šiaudiniai sodai, kurie pastaruoju metu vis labiau atranda vietą net ir šiuolaikiškame namų interjere. Ne vieną dešimtmetį įspūdingus šiaudinius sodus kurianti talentinga menininkė teigia, kad jai šis užsiėmimas – savotiška meditacija su šiaudu.
Prisiminkite, kaip šiaudiniai sodai atkeliavo į Jūsų gyvenimą.
Nuo mažų dienų visuomet mane traukė rankdarbiai. Mano mamytė labai gražiai audė ir mezgė, o tėvelis buvo siuvėjas ir be galo dailiai siuvo kailinius bei senovines sermėgas. Gyvenome labai gražioje vietoje Molėtų rajone, Labanoro girios pakraštyje. Mūsų kaimelis buvo įsikūręs tarp miškų, o kiekviename nedideliame žemės rėželyje siūbuodavo rugiai. Aš būdama maža įbrisdavau į rugius ir taip man būdavo gražu žiūrėti, kaip tos varpos siūbuoja, o aukštybėse plaukia debesys… Kartą aš įlindau į rugius (nors tėtė bardavo, kad mes, vaikai, išbraidome juos) ir užmigau. Manęs nerado gal porą valandų. Aišku, aš vėliau gavau pylos. Prisimenu, kaip tėtė pjaudavo rugius, kaip mane mokydavo susukti jų grįžtę, tad paėmusi pastatydavau gubas, kuri susidėdavo iš dešimties pėdų.
Apie 1999–2000 metus mano dukra dar studijavo universitete ir jai teko surišti šiaudinį sodą. Pasidariusi nedidelį sodelį parsivežė į namus. Man taip įdomu buvo, kad aš, prisirinkusi nendrių, pasidariau pirmuosius dirbinius, skirtus interjero papuošimui. 2000 metais gavau rugių šiaudų, tad pasidariau pirmąjį šiaudinį sodą. Iš pradžių mūsų namuose nebuvo sąlygų dirbti dėl remonto darbų, be to, dirbau dviejose mokyklose, namie laukė šeima. Stengiausi neužmiršti šio pomėgio. Kaskart pamačius šiaudinius sodus akys raibdavo nuo jų grožio. Artėjant pensiniam amžiui vis labiau kirbėjo mintis imtis šios veiklos ir man buvo nesvarbu, kad anuomet dar mezgiau, siuvinėjau, vėliau vilną, mat dirbant su vaikais mokykloje reikėjo išmanyti nemažai kūrybinių veiklų. O man taip norėjosi užsiimti kiek kitokia veikla, kuri būtų naudinga, turėtų išliekamąją vertę… Prieš septynerius metus pasisėjau rugių, juos nusipjoviau, su anūkais išrūšiavau ir išdžiovinau. Tam rengiausi, nes nemažai laiko reikalauja pasiruošimas. Pasižiūrėjau pavyzdžių, pasiskaičiau ir užsikabinau. Oi kaip buvo smagu! Kol dirbau, prie sodų prisėsdavau rečiau, bet iš pradžių po truputį dar mokiausi.
Kuo Jūsų darbai yra išskirtiniai ir žavi parodų lankytojus?
Aš esu toks žmogus: jeigu kažką imuosi daryti, tai viskas turi būti atlikta kruopščiai, tvarkingai. Labai mėgstu dirbti su plonu arba vidutinio plonumo šiaudu – tai sodams teikia ažūrinio lengvumo, trapumo. Taip pat mane pakerėjo tradiciniai klasikiniai šiaudiniai sodai, kurių rišimas prasideda nuo nedidelio trikampėlio viršuje ir paties sodo auginimo žemyn.
Kol neturėjau šiaudų, esu surišusi sodą iš lauko smilgų. Tėviškėje prisirinkau jų ir panaudojau. Stebino sodo, kurį pavadinau smilgų rūku, grožis: jis buvo žalsvas, lengvas ir be galo trapus.
Kokiais simboliais juos dabinate?
Saulutės, žvaigždelės, paukšteliai yra mano mėgstami simboliai. Esu įsitikinusi, kad, tarkim, su paukšteliais šiaudinis sodas bus gyvesnis.
Ar tokį kruopštų darbą gali dirbti kiekvienas žmogus, ar tam reikia turėti Dievo dovaną?
Reikia begalinės kantrybės, susikaupimo, erdvinio mąstymo ir, žinoma, nusiteikimo. Jeigu lauks daugybė nepadarytų darbų, turėsi rūpesčių – tikrai niekas neišeis, drebės rankos, šiaudas neklausys, megsis mazgai. Jei žinau, kad vienoje ar kitoje namų kertėje yra tvarka, paklus ir šiaudų sodai. Norint užsiimti šia veikla vistiek reikia būti menininku mėgėju, iš kurio širdies veržtųsi meilė šiam pomėgiui.
Norint pasigaminti šiaudinį sodą neužtenka ant stalo turėti šiaudų, adatą ir siūlo. Tam reikia pasiruošti. Kaip vyksta tie pasiruošimo darbai?
Mažomis žirklutėmis prisikarpau reikiamo dydžio šiaudelių. Jei šiaudeliai būna labai sausi, juos susuku į drėgną rankšluostį, kad šiek tiek sudrėgtų. Paimu adatą, lininį siūlą ir pradedu dirbti. Darbas be galo kruopštus, tad reikia rišti sodus labai atsakingai. Jei paėmus šiaudą jį paspausi – sulūš. Jeigu su siūlu patempsi – įplyš. Man šis užsiėmimas – savotiška meditacija su šiaudu.
Ar sodų rišimas yra populiarus Lietuvoje?
Neneigsiu, kad aš iš savo artimos aplinkos perėmiau siuvimą, mezgimą nėrimą, tačiau su šiaudinių sodų rišėjais rytų Lietuvoje neturėjau nieko bendra. Kažkada mamytė pasakojo, kad jos sesuo Bronė Velykoms ir Kalėdoms iš ilgų šiaudų kažką panašaus į sodus surišdavo. Didesnius dirbinius man tekdavo matyti tik muziejuose, o prieš pusšimtį metų Lietuvoje sodai išvis buvo išnykę. Gal buvo tik vos keli rišėjai. O dabar šis užsiėmimas išplito, išpopuliarėjo, atgimė.
Pastebėjau, kad mūsų šalyje pamažu atgyja tradicijos, tad surišti sodų prašo vestuvėms, jubiliejams, krikštynoms. Kartą manęs paprašė surišti šiaudinį sodą 80-metį šventusiai moteriai, kuri gyveno paprastoje kaimo gryčiutėje. Esu gavusi įvairių prašymų, kai kurie sodai išvyksta į svečias šalis. Taip pat jais puošiu ir savo namus: štai pernai prieš Kalėdas nuo šviestuvo gražiai žemyn nuleidau kėnio šakas su šiaudinukais. Ir gražu, ir šventiška. Mano sodai kaip gyvi: jie juda, sukasi… Sakoma, jei į namus ateina žmogus su neigiama energija, taip pat piktas, pavydus, sodas nustoja judėti, suktis.
Neseniai dalyvavote Vilniaus regiono konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“, kuri vyko Visagine. Papasakokite, kaip Jums sekėsi, kokių įspūdžių parsivežėte namo?
Kasmet nuo 1999 metų dalyvauju rajoninėse tautodailininkų darbų parodose, o jau 2018 metais pradėjau dalyvauti regioninėse parodose. Praėjusiais metais mano šiaudiniai sodai pelnė antrąją vietą visoje apskrityje, o šią vasarą gavau įvertinimą ir premiją bei kelialapį į Visaginą, kur pelniau pirmąją vietą kaip geriausia apskrities meistrė. Teks važiuoti ir dalyvauti respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje, kuri vyks Trijų Karalių dieną Gelgaudiškio dvare.
Tiesą pasakius, šiemet nesitikėjau tokio įvertinimo. Išgirdusi savo pavardę buvau šoke, sunku nupasakoti emocijas. Buvau taip išsigandusi, kad vos gebėjau ištarti žodį. Nesupratau, kas įvyko: juk tokia didžiulė paroda, toks didelis regionas, o dar laukia ir dalyvavimas respublikinėje parodoje…
Aš jau esu nugalėtoja, nes užtenka vien to, kad jau ten patekau. Tai didžiulis įvertinimas. Žinoma, kokia karalienė nenori būti karūnuota (juokėsi). Žinau, kad konkurencija bus milžiniška, dalyvaus daug sodų rišėjų.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video