Sigita Petrokaitė-Jakaitienė: „Versle išmokau nebijoti svajoti“

0
55
sigita-petrokaite-jakaitiene:-„versle-ismokau-nebijoti-svajoti“

„Kvapas – galingas įrankis. Tai raktas į save, savo pasąmonę“, – sako aromaterapijos praktikė ir edukatorė Sigita Petrokaitė-Jakaitienė. Kvapų pasaulį ji atrado netikėtai, mat iš pradžių buvo didelė skeptikė ir jų galia netikėjo. Smalsumo vedama pamažu įsileidusi grynus eterinius aliejus į savo kasdienybę, ji ne tik pamiršo kelią į vaistines, bet ir pradėjo naują įdomų gyvenimo etapą bei išpildė ne vieną svajonę. Savo istorija Sigita dalijasi interviu.  

Sigita Petrokaitė-Jakaitienė

Sigita, šiandien esi žinoma kaip puiki gidė po turtingą natūralių kvapų pasaulį – dirbi su garsiu prekių ženklu „Young Living“. O kuo svajojai tapti ir ką mokeisi, veikei prieš tai? 

Jei seniau kas nors, žiūrėdamas man į akis, būtų pasakęs, kad gyvenime darysiu tai, ką darau dabar, būčiau skaniai pasijuokusi. Ne taip dėliojau savo ateities planus, na, bent jau tikrai nesiejau jos su kvapais.

Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigiau vokiečių filologijos bakalauro ir taikomosios sociologijos magistrantūros studijas. Universitete, akademinėje aplinkoje ir dirbau. Pradžioje VDU Akademinėje sielovadoje kartu su universiteto kapelionu, Kauno I dekanato jaunimo centre, šiek tiek ir Kauno arkivyskupijos jaunimo centre. Daug savanoriavau, net savo studentų chorą turėjau. Vėliau pareigos pasikeitė, dirbau VDU Muzikos akademijoje. Teko šiek tiek susipažinti su darbų saugos specialisto darbu privačiame sektoriuje, bet labai greitai supratau, kad tai tikrai ne man.

Kaip atradai kvapų pasaulį? Galbūt aromaterapija į Tavo gyvenimą atėjo susidūrus su kokiais nors negalavimais?

Tiesą sakant, eterinių aliejų niekada neieškojau, norėdama išspręsti sveikatos problemas. Apskritai ir vaikai, ir mudu su vyru sirgdavome nedažnai, tad sakyti, kad dėl to atradau aromaterapiją, būtų neteisinga. Sakyčiau, net priešingai. Aš esu labai didelė skeptikė. Parodykite didesnę – mielai pabendrausiu (šypsosi).

Puikiai prisimenu, kai kalėdiniu laikotarpiu apsilankiusi šeimos draugų namuose pamačiau eterinių aliejų garintuvą. Nuostabiai kvepiančiuose namuose užliejo jaukumas. Draugė papasakojo, ką daro sūnui sunegalavus, kad nereikia jokių vaistų – viskas su kvapais sutvarkoma. Ir pati išsisprendė problemas, kurių nepadėjo įveikti niekas kitas (nuolatinis vaistų gėrimas gelbėjo tik laikinai ir tai nebuvo išeitis). Kadangi pati turėjau panašią problemą, nusprendžiau, kad pabandydama nieko neprarasiu.

Seniau buvau parsivežusi „eterinių aliejų“ iš Vokietijos, taip pat bandžiau kelių gamintojų produktus, įsigytus Lietuvoje, bet jokio stebuklo jie nepadarė ir buvau „nurašiusi“ eterinius aliejus kaip priemonę tiems, kurie turi laiko „žaisti“. Man geriau buvo išgerti tabletę.

Dabar tų savo žodžių atsižadu, nes, atradusi aukščiausios kokybės grynuosius eterinius aliejus, produktus su jais, jau penktus metus negeriu tablečių ir šeimai neduodu. Nebežinau, kas yra vaistinės. Juokauju, kad net ir pleistriukų kitur nusiperkam. Su vaikais pas gydytojus irgi lankomės tik tada, kai reikia pažymų darželiui, mokyklai.

Pradžioje vis dėlto buvau atsargi, ilgai svarsčiau, ar man to reikia, bet savo draugės dėka atradau ne tik sveikos šeimos receptus, bet ir savirealizacijos sritį. Tai pagalba ne tik fiziniu, bet ir pirmiausia emociniu lygmeniu. Domiuosi aromapsichologija. Aromapsichologiniai testai atskleidžia tai, ką ne visada pavyksta iškapstyti psichologams ir kitokiems testams.

Papasakok apie aromapsichologiją ir aromaterapiją išsamiau. Kaip ji padeda žmogui? 

Aromapsichologija – ne naujiena, ne šių dienų išradimas, šis mokslas jau kelis dešimtmečius žinomas, gilinamas. Aromapsichologinis testas taikomas žmonėms, ieškantiems gilių, vidinių atsakymų, kurie nebūtinai suvokiami sąmonės lygmeniu. Aromaterapija labai greitai, efektyviai veikia limbinę smegenų dalį, atsakingą už emocijas, dėl to itin greitai pastebime pokyčius. Pavyzdžiui, suirzę įkvėpkite apelsinų eterinio aliejaus – nesuprasite, iš kur veide atsiras šypsena. 

Kvapas – galingas įrankis. Tai raktas į save, savo pasąmonę. Testo metu žmogus uodžia grynus vieno augalo kvapus buteliukuose be pavadinimo ir juos vertina: patinka, neutralu, nepatinka. Nežinant, ką uodžiame, atjungiama proto įtaka, nėra išankstinio nusistatymo, pavyzdžiui: „Žinau, kad kardamonas man nepatinka.“ Tada aiškiai pasimato esama emocinė situacija, poreikis, ko šaukiasi pasąmonė, kokie sužeidimai, patirtys lydi per gyvenimą. Net charakteris. Kvapas tai koreguoja. Man kiekvienas testas kelia nuostabą ir esu dėkinga žmonėms už pasitikėjimą. Tai labai atvira praktika, daug dalykų, parašytų juodu ant balto, būna net nedrąsu pasakyti, man tai taip pat iššūkis. 

Kokius eterinius aliejus dažniausiai naudoji pati, ypač šaltuoju metų sezonu?

Eterinių aliejų savo „dėžutėje“ turiu kelis šimtus. Ar visus naudoju kasdien? Tikrai ne. Yra tokių eterinių aliejų, prie kurių labiau ranka tiesiasi šaltuoju metų laiku, kiti daugiau naudojami vasarą. Aromaterapijai sezono nėra. Naudoti eterinius aliejus – tai gyventi kvepiantį gyvenimo būdą, priimti dovanas iš gamtos, o gamta ir žmogus dera visais metų laikais. 

Dabar mūsų namuose naudojami eukaliptų, pipirmėčių, levandų, arbatmedžių, smilkalinių bosvelijų eteriniai aliejai, raudonėlis, čiobrelis ir, aišku, visi Kalėdas primenantys kvapai: juodoji, mėlynoji eglė, pušis bei specialūs jau paruošti mišiniai. Man net kvepalus pakeitė eteriniai aliejai. Yra tiesiog nuostabių mišinių, kurie man, kadaise buvusiai nišinių kvepalų fanatikei, yra sveikas atradimas.

„Thieves“ aliejų mišinys yra mūsų kasdienybė ne tik žiemos metu, bet ir beveik visus metus. Sudėtyje yra penki ypač veiksmingi eteriniai aliejai: gvazdikėlių, eukaliptų, citrinų, cinamonų ir rozmarinų. Šis mišinys įkvėptas XV amžiaus legendos apie Prancūzijos vagis, parfumerius, kurie, siaučiant juodajam marui, sukūrė specialų eterinių aliejų mišinį. Šiandien šis aromatas – puikiai atpažįstamas net ir tų, kurie „nedraugauja“ su aromaterapija. Jo yra įvairiuose mūsų kompanijos produktuose, ypač burnos higienos ir valymo. Šie valymo produktai kuriami be stiprių chemikalų, tad yra saugūs naudoti. Ir labai kvepia. Juokiuosi, kad net plaudama grindis mėgaujuosi aromaterapija. 

Kaip atskirti išties vertingus, kokybiškus eterinius aliejus?

Aromaterapijoje galioja taisyklė „mažiau yra daugiau“. Ir svarbiausia yra kokybė. Jei eteriniai aliejai turi priemaišų, sintetinių sudedamųjų dalių ar net augalinio aliejaus, tai jau ne tai, kas yra aukščiausia kokybė, kas yra saugu. Alergijos, nemalonios reakcijos būna tada, kai susiduriame su nekokybiška eterinių aliejų išgavimo (netgi augalo auginimo) eiga ir galutiniu rezultatu buteliuke. 

Esu laiminga, kad atradau neabejotinos kokybės grynus eterinius aliejus, atitinkančius visus aukščiausius kokybės reikalavimus. Šie gaminiai yra patvirtinti Amerikos Maisto ir vaistų administracijos, jiems atlikti sudėtingiausi laboratoriniai tyrimai, kurių niekas kitas neatlieka. Savo akimis mačiau tuos tūkstančių tūkstančius dolerių kainuojančius aparatus. Jaučiuosi saugi ir rami šiuos eterinius aliejus naudodama pati ir duodama savo vaikams. Kitose šalyse netgi tradicinės medicinos atstovai ne siunčia į vaistines, o rekomenduoja tam tikrus eterinius aliejus. Džiaugiuosi, kad tokių medikų jau turime ir savo organizacijoje. Holistinis gyvenimo būdas ir požiūris į žmogų yra būtini.

Ar nebuvo baisu nerti į tinklinę rinkodarą, žinant, kad joje labai daug žmonių?

Turiu pripažinti, kad niekada negalvojau, baisu ar ne. Viskas vyko labai natūraliai. Pradėjau su mintimi, kad tai darau dėl savęs, apie rinkodarą, veiklą tikrai nesvarsčiau. Dabar draugai dažnai primena mano istoriją, kad buvau būtent ta, kuri visada atsisakydavo tinklinės rinkodaros (tinklinio marketingo) pasiūlymų.

Tinklinė rinkodara, tiesa, gali būti labai skirtinga. Man džiaugsmas yra „reabilituoti“ neatsakingai sugadintą jos reputaciją, nes išties tai pati teisingiausia verslo forma ir tą pripažįsta tokie pasaulio verslo grandai kaip Bill’as Gates’as, Donald’as Trump’as, taip pat Brian’as Tracy’is. Kiek darbo įdedi, tokį rezultatą ir gauni. Jei nedirbsi, kiti už tave nepadirbs. Ši verslo forma yra tik tiems, kas nebijo darbo, mėgsta bendrauti ir myli žmones. Tai socialinių ryšių verslas, elegantiškas verslas prie puodelio arbatos. Čia nėra lubų atlygiui, neužimi niekieno vietos ir visi turi lygias teises, vienodas galimybes, nesvarbu, ar pradėjo prieš devynerius metus, ar šiandien. Kalbu apie tą teisingą tinklinės rinkodaros formą, palankią žmogui ir orientuotą į jį, o ne į gigantiškus verslus.

Ką pasakytum moterims, kurios sako, kad tinklinė rinkodara gali būti tik papildoma veikla, bet išgyventi iš to neįmanoma?Pasakyčiau kelis dalykus. Pirma, kad tai, ką sako, gali būti tiesa. Antra, taip gali sakyti tik tie, kurie tokios verslo formos nėra išbandę ir į ją nepasigilinę. Negaliu kalbėti apie tinklinę rinkodarą apskritai, nes labai svarbu, koks yra produktas. Niekada nesirinkčiau tinklinės rinkodaros, kur produktas yra daiktai. Man tai asocijuojasi su šaltais pardavimais. Pardavei ir atsisveikinai. Mane žavi tinklinė rinkodara, kuri kuria ryšį, padeda pažinti žmones, jų poreikius, iššūkius, svajones. Kur galiu ne tik pati gyventi, bet ir kitiems padėti gyventi palaikant gerą savijautą ir emocinį balansą. Kai tai tampa tavo paties gyvenimo būdu, tada tai nebėra papildoma veikla. Natūraliai įsisuki į tai, kas generuoja visokeriopą gausą. Žinoma, tai vyksta tik tada, kai nebijai darbo, laikaisi disciplinos, mokaisi, pleti žinias, nuolat ieškai, atrandi, investuoji į saviugdą, tobulėjimą.

Kad tai būtų ne tik papildoma veikla, būtina tvirtai žinoti atsakymą į klausimą „Kodėl man to reikia“? Jis turi vesti pirmyn nepaisant jokių sunkumų, iššūkių, padėti pakilti net tada, kai sparnai svyra ir atrodo, kad viską mesi.

Ar nepavargsti nuo nuolatinio bendravimo?

Bendrauti man patinka. Nors esu tas „baltas vilkas“, kuriam kartais gyvybiškai reikia atsitraukti ir pabūti vienam. Pasikrauti iš vienatvės, susirinkti save, kad vėl galėčiau dalinti energiją šeimai, savo komandai, bendruomenei, viešumai. Šiame versle turi patikti bendrauti ir tai neturi kelti diskomforto, kitaip nieko nebus. Nors… mano komandoje yra ir intravertų, kuriems puikiai sekasi dirbti savo metodais. Tuo mane ir žavi ši verslo forma – ji neturi apribojimų „taip ir ne kitaip“.

Galiausiai, kad ir koks nuovargis būtų, rezultatas jį atperka: padėkos žinutės, skambučiai, įrašai socialiniuose tinkluose tų, kurie džiaugiasi atradę save, matydami pokyčius, priėmę vieną geriausių sprendimų gyvenime.

Minėjai, kad Tavo veikla išpildė svajonę pamatyti Ameriką. Tai buvo staigmena ar atpildas už didelį darbą?

Kelionė į Ameriką man nebuvo staigmena, žinojau, kad vieną dieną ten nuskrisiu būtent kompanijos dėka. Tai atpildas kiekvienam, pasiekusiam tam tikrą kvalifikaciją. Man tai buvo vienas iš motyvų eiti pirmyn. Tokios kelionės yra labai vertingos ir nuostabus priedas prie viso kito.

Staigmena man buvo kelionė į Havajus. To nuoširdžiai nesitikėjau ir tikrai juokiausi, kai kiti sakė „pamatysi, dar ir į Havajus nuskrisi“. Tiesiog dariau tai, ką įprastai darau, dirbau ir… Kadangi pavyko tas dvi keliones sujungti, tikrai galiu sakyti, kad tai buvo mudviejų su vyru gyvenimo kelionė. Ir dabar sunku patikėti, kad per pusantro vandenyno perskridome.

Papasakok įspūdžius: ką įdomiausio pamatei ir sužinojai? 

Kelionė, kaip minėjau, susidarė iš dviejų dalių. Kadangi renginiai Solt Leik Sityje (Jutos valstijoje) ir Didžiojoje saloje (Havajuose) turėjo vykti panašiu metu, turėjome progą pradėti kelionę anksčiau ir dar išnaudoti poros dienų tarpą tarp dviejų renginių. Pasakodama visada sakau, kad tai buvo stebuklų kelionė, Dievas barstė perlus ir tereikėjo juos rinkti.

Išsipildė ir kita mano svajonė – aplankyti Didįjį kanjoną. Tai buvo mano vyro staigmena, iki paskutinės minutės mūsų ekipažas (keliavome keturiese) to nežinojo, o supratus, kur atsidūrėme, užgniaužė kvapą. Ir verkėm, ir juokėmės, ir meldėmės, emocijos liejosi per kraštus. Tai, ką padarėme, ką pamatėme per tas dvi dienas, buvo beveik neįtikėtina. Bet kai tiki, kai komanda gerai „susistygavusi“, įmanoma viskas.

Solt Leik Sityje išsipildė ir dar viena svajonė – aplankyti pagrindinį kompanijos centrą – pastatą, gavusį pasaulinius apdovanojimus už dizainą, tvarumą. Pamatėme ir laboratorijas, kur atliekami sudėtingiausi gaminių kokybę patvirtinantys tyrimai. Savo rankomis sodinome levandas, stebėjome eterinio aliejaus distiliavimo procesus. Džiugino bendravimas su kompanijos širdimi tapusia įkūrėjo Donald’o Gary’io Young’o žmona ir jausmas, kad esi viso to nuostabaus pasaulinio projekto dalimi. Didelis įspūdis buvo pagyventi „Grand America“ viešbutyje, kur filmuotas filmas „Pretty Woman“.

Kitas kelionės etapas buvo dar kitoks. Su kita sutuoktinių pora nusprendėme aplankyti Los Andželą, Holivudą, Beverli Hilsą, išsinuomoti mustangą ir palydėti saulę „Baywatch“ („Gelbėtojai“) filmo paplūdimyje Kalifornijoje.

Labai didelį įspūdį paliko „Warner Bros“ kino studija. Juokiausi, kad žlugo mano filmų idilė. Daug įspūdžių parvežėme iš ten dukrai, Hario Poterio gerbėjai, o patys įsitraukėme ir į filmavimo scenas, ir į įgarsinimo subtilumus. Kitapus mūsų ekranų slypi daug butaforijos, bet ir didelis, kruopštus darbas. Be galo įdomu.

Paskutinis kelionės etapas – Havajai. Ten turėjome daug laisvo laiko, nedaug oficialios programos. Rojų primenančioje viešbučių komplekso teritorijoje visą dieną yra ką veikti – gali džiaugtis saule, vandeniu, ilsėtis, stebėti delfinus, maudytis su vėžliais, mėgautis nuostabiu maistu. Bet mums to buvo negana. Išsinuomojome automobilį ir keturiese tęsėme nuotykius. Aplankėme kelių spalvų smėlio paplūdimius, naktį stebėjome veikiantį ugnikalnį, ėjome ten, kur vietiniai sakė „taip apsirengę ir apsiavę nenueisite“, – juk mes – lietuviai (šypsosi). Saloje akys neaprėpia ir žalumos, ir plytinčių juodos lavos laukų… Viena sala, o po kelių valandų kelionės jautiesi, lyg būtum pervažiavęs į kitą šalį.

Havajuose, būtent Didžiojoje saloje, yra mūsų kompanijos ūkis, kur auginami santalai ir išgaunamas jų eterinis aliejus. Teko prie to prisiliesti ir mums. Santalai turi augti mažiausiai 65–85 metus, kad jau iš mirštančio medžio būtų galima tvariai, nepakenkiant gamtai, išgauti eterinį aliejų ir naudoti kitas vertingas medžio dalis. Sodinome ir mes tuos mažus medelius, suprasdami, kad tikriausiai tik mūsų vaikai, o gal anūkai kada nors gaus stebuklo lašelį iš tėvų, senelių pasodinto medžio.

Mane labai sužavėjo pagarba gamtai ir žmogui. Kaip viskas susiję, rodo ir gili tradicija. Sodindami medį, havajiečiai taria žodžius, kurie, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „Jei išgyvensi tu, išgyvensiu ir aš“. Jie už viską dėkoja, už viską atsiprašo. Išties labai geras jausmas. Ir tikrai supratau, kodėl ši sala vadinama rojumi žemėje.

Ar niekada nekilo mintis išvykti gyventi svetur?

Nuoširdžiai? Niekada. Negaliu savęs įsivaizduoti kitur. Pabūti, pakeliauti, pažinti kitas šalis ir kultūras man įdomu, patinka, bet mano šaknys ir širdis čia, Lietuvoje. Mano giminės istorija liudija meilę savam kraštui ir didelį troškimą gyventi ne kur kitur, o Lietuvoje. Esu tremtinio dukra, užaugau su a. a. Tėvelio, jo seserų pasakojimais apie patyrimus Sibire, ta tema man labai jautri. Kai rašiau magistro darbą tremties tema, labai įstrigo pasikartojanti mintis, kad išgyventi tremties siaubą ir vargus padėjo meilė Lietuvai ir malda.

Jei Lietuvoje yra blogai, verta atsakyti į klausimą „Kas yra Lietuva?“. Tai esame mes, tu ir aš. Ką galime padaryti, kad būtų geriau, kuo prisidėti?

Prisidedi prie socialinio projekto, skirto negalią turintiems žmonėms. Papasakok apie jį daugiau.

Šiame projekte žmonės, turintys psichikos negalią, kartu su dizainere, socialine darbuotoja kuria nuostabius odos gaminius. Jame atsiradau netikėtai. Mano gera bičiulė, klubo „Likimo draugai“ vadovė, žinodama mano pomėgius, stipriąsias savybes, pakvietė prisijungti prie naujo socialinio projekto. Rinkodaros tema pasirodė įdomi. Sutikau. Projektą pavadinome „Amatų laboratorija“, nes prieš beveik trejus metus, prasidėjus projektui, iki galo nežinojome, kuria kryptimi eisime, buvo bandomi įvairūs amatai ir procesai, kaip tikroje laboratorijoje. Galiausiai apsistojome ties odos gaminiais.

Čia esu atsakinga už rinkodarą, pardavimus, kad apie mus sužinotų, mus pamatytų, išgirstų. Išties gera džiuginti kitus. Man patinka ir pats šio projekto pobūdis – pinigai yra uždirbami, ne suaukojami. Žmonės jaučiasi, lyg eitų į darbą, realizuoja save, išeina į pasaulį, kad ir nedidelį. Kas parduodama, tas išdalijama dirbtuvių dalyviams kaip priedas prie projektinės stipendijos.

Geriausias momentas yra tas, kai galiu pasakyti: „Gaminkit, nes jau nebeturim, viską nupirko.“ Ir tas džiugesys, kad esame reikalingi, pastebėti.

Projektas, trukęs trejus metus, jau persirito į pabaigą, ar bus tęsiamas, finansuojamas, dar nežinia. Labai tikiuosi, kad Kauno savivaldybė jį perims, pastebės, kad įdirbis nenueis užmarštin ir neteks visiems išsiskirstyti. Tai būtų didelis regresas.

Kokie Tavo tikslai ir svajonės?

Mano tikslas – nugyventi vertingą, patirčių kupiną gyvenimą. Savo veiklą sieju su šeima, vaikais, jų ateities gerove. Čia atradusi save, matau didelius savo asmenybės pokyčius. Be stabilumo versle, kuris gali duoti visokeriopą gausą, visada svajoju apie keliones, kurių, beje, čia netrūksta. Svajoju vieną dieną viską perduoti vaikams (nes tai yra paveldima), kurie degtų ta pačia aistra, kaip ir aš. Svajonių tikrai daug, ir ko išmokau čia – tai nebijoti svajoti. Žinot, tai pildosi (šypsosi).

Ko palinkėtum moterims, kurios ieško savęs ir neranda? 

Pirmiausia, aiškiai įsivardyti, ko ieškote, o ko tikrai ne. Klausyti širdies, bet vadovautis protu. Kartais tai, ko nežinojai, kad ieškai, ateina labai netikėtai. Savo komandoje turiu tokių lyderių, kurie rado save visiškai netikėtai. Aš ir pati viena iš tokių. Viena tikrai aišku: kas ieško – tikrai randa. Neabejoju. Bet reikia ieškoti, pabandyti.

Ačiū už pokalbį. 

Inesa Uktverienė

Nuotraukos iš Sigitos asmeninio archyvo