Metusi darbą odontologijos klinikoje, tapo šokių mokytoja

0
54
metusi-darba-odontologijos-klinikoje,-tapo-sokiu-mokytoja

Svajonę šokti, o galbūt netgi ir tapti profesionaliomis šokėjomis Justina ir Lina puoselėjo nuo pat ankstyvos vaikystės. Troškimas buvo toks stiprus, kad jo nesustabdė net ir, atrodytų, sunkiai įveikiamos kliūtys: būdama keturiolikos Justina sužinojo, kad turi rimtų stuburo problemų, jos beveik dešimčiai metų privertė atsisveikinti su šokiu, o Lina, aplinkinių įtikinta, kad šokėjos darbas – ne jai, įsidarbino odontologijos klinikoje, tačiau ten paniro į didelį liūdesį. 

J. Kiuršinaitė (Silvijos Žukaitės nuotrauka)

Vis dėlto likimas merginoms buvo dosnus – abi jos grįžo į šokio kelią ir šiandien jaučiasi jame kaip niekad tvirtos ir nepalaužiamos: studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos programos Mokomojo dalyko pedagogika: šokio ir teatro pedagogikos  ketvirtame kurse ir turi naują svajonę – savo žinias, įgūdžius ir patirtį perduoti jaunajai kartai.

Aštuoneriems metams teko pamiršti šokius

Pedagogikos studijoms artėjant link pabaigos, VDU ketvirtakursė Justina Kiuršinaitė šiandien sako galutinai įsitikinusi, kad šokis yra jos lemtis. Tai, kad nori būti šokėja, ji žinojo nuo trejų metų – kiek tik save pamena, visad ieškojo galimybių šokti, nesvarbu, ar tai būtų šokio studijose, ar savarankiškai kuriant pasirodymus.

„Noras pasakoti istorijas per judesį buvo tarsi durianti adata, kuri visą laiką skatino mane ieškoti galimybių šokti. Deja, būdama keturiolikos sužinojau, jog turiu stiprų stuburo iškrypimą – skoliozę. Tai sustabdė mano kūrybines paieškas ir beveik aštuonerius metus buvau atsisveikinusi su šokiu“, – skaudų gyvenimo etapą prisimena Justina.

Tik būdama 22-ejų ji pasiryžo nueiti į šokių pamoką ir pasižiūrėti, ar vis dar nori ir gali būti šokėja. Dar ir kaip norėjo! Nuo to laiko žingsnis po žingsnio ji paniro į šokį – taip prasidėjo jos, kaip šokėjos, kelias.

Vedama smalsumo, ji mokėsi šokio ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, Olandijoje, metus praleido Berlyne, intensyvioje šokių programoje „Motion*s“ studijoje. Praėjusiais metais, dalyvaudama „Erasmus+“ programoje, studijavo Estijoje, Tartu universiteto Viljandžio kultūros akademijoje. Būdama trisdešimties įgyvendino ir savo didžiąją svajonę – kad ir trumpai, bet studijavo šiuolaikinį šokį.

„Įgijusi daug akademinės, organizacinės ir sceninės patirties, siekiu savo žiniomis dalintis su įvairaus amžiaus ir gebėjimų mokiniais. Šokio pedagogikos padedama taip pat siekiu bendrauti su kuo daugiau žmonių, padėti jiems atrasti talentus ir gebėjimus, kurių jie nemanė turintys.

Matydama, kaip žmonės pasikeičia šokdami, stebėdama jų augantį pasitikėjimą savimi, jų kuriamas istorijas ir publikos entuziazmą, įsitikinu, jog šokis yra mano lemtis, o šokio pedagogika – galimybė padėti kitiems visapusiškai save atskleisti. Galbūt pasirodysiu naivi, bet tikiu, jog šokis gali padėti keisti mūsų visuomenę ir mūsų gyvenimus“, – prisipažino J. Kiuršinaitė.

Svetur – intensyvus ir kūrybiškas gyvenimo etapas

Mokydamasi šokių programoje „Motion*s“ studijoje Berlyne, Justina susipažino su daugeliu gatvės šokio stilių ir turėjo galimybę gyventi intensyvų šokėjos gyvenimą. Berlyne ji suprato, jog visi gali šokti ir bet koks judesio menininkas gali atrasti savo bendruomenę ir būti priimtas. O „Erasmus+“ studijose Tartu universiteto Viljandžio kultūros akademijoje jai buvo suteikta galimybė išpildyti savo svajonę – ji metus studijavo šiuolaikinį šokį, sukūrė du skirtingo pobūdžio spektaklius ir šokių filmą, jais labai didžiuojasi.

„Būtent šioje akademijoje atradau save kaip šokėją ir įsitikinau, jog noriu sieti savo gyvenimą ne tik su šokiu, bet ir su šokio pedagogika, – sako J. Kiuršinaitė, nusprendusi grįžti į Lietuvą, nes turėjo pabaigti pedagogikos studijas. – „Erasmus+“ patirtis Estijoje padėjo man susipažinti su kitokiu požiūriu į šokį, jo kūrimo procesą ir tai, kaip skirtingų sričių menininkai gali bendradarbiauti kurdami sceninį kūrinį. Taip pat mokiausi, kaip galima apie šokį diskutuoti, jo mokyti, tad nekantrauju šiomis žiniomis pasidalinti su savo būsimais mokiniais.“

Šokis Justinai suteikė taip trūkstamo pasitikėjimo savimi, padėjo stiprinti savo kūną bei psichologinę sveikatą, suteikė galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie vėliau pakeitė jos gyvenimą: „Per pedagogiką siekiu tuo dalintis ir su kitais, ypač paskatinti savęs ieškančius jaunuolius. Noriu, kad mokiniai šokį matytų kaip svarbią savo gyvenimo dalį ir kad mokantis šokio įgytas savybes galėtų pritaikyti gyvenime.“

Šokdavo užsidariusi viena kambaryje arba pabėgusi į laukus

Kalbėdama apie ankstyvame amžiuje užgimusią meilę šokiams ir jos užuomazgas, Lina Likienė nėra tokia optimistiška.  Jos vaikystė nebuvo tokia, kokios paveikslą galbūt norėtųsi piešti išgirdus apie vaikystę ir šokį. Kai kurie vaikai savo pomėgius ar pašaukimą atranda darželyje ir mokykloje, o Lina tokios galimybės neturėjo. Ji kilusi iš Krakių – nedidelio miestelio Kėdainių rajone, kur šokio būrelių ar užsiėmimų nebuvo. Išskyrus nebent tas retas „dovanas“, kai į gimtąjį miestelį atvažiuodavo jaunas pedagogas, daugiausia pusmečiui, ir bandydavo suburti kokį šokių kolektyvą.

L. Likienė

„Šokis ir pažintis su juo buvo mano pokalbis su savimi saugioje erdvėje. Laiką leisdavau užsidariusi valandų valandas savo kambaryje arba pabėgdavau į laukus, kur manęs niekas nematydavo, ir šokdavau iki, kaip mama su močiute sakydavo, „devinto prakaito“. Buvau itin jautrus vaikas, o vaikystė buvo įvairiaspalvė ir ne visada lengva. Šokis buvo tas įrankis, kuris guodė, stiprino, drąsino ir leisdavo „iššokti“ iš savęs viską, ką į save „sugerdavau“, kad vėl pajausčiau džiaugsmą ir lengvumą. Man tai buvo jungtis su savimi, savo kūnu, nors tada to nei supratau, nei apie tai galvojau, tiesiog daug šokau“, – jautriais išgyvenimais dalijasi L. Likienė.

Reikia studijuoti kažką „rimtesnio“

Linos kelionė iki šokio vingiavo per daugybę ieškojimų. Mokykloje ji labai gerai mokėsi, baigė ją su pagyrimu, tad ir studijuoti, atrodė, reikia kažką „rimtesnio“. Su šokiu anuomet savo ateities nesiejo, nes jautėsi nepasitikinti savimi dėl patirties stokos šokio srityje. Taip pat perėmė aplinkos formuojamą nuomonę, kad iš šokio nepragyvens, tad neverta to studijuoti. Anuomet galvojo, kad tegul šokis lieka tik pramoga.

„Norėjau studijuoti politikos mokslus, ekonomiką, bet man nepavyko, į šias programas neįstojau. Galiausiai keliai nuvedė į Kauno kolegiją, čia vedama nuojautos pasirinkau turizmo ir viešbučių vadybos studijas. Bandžiau įtikinti save ir kitus, kad ilgai čia nepasiliksiu ir studijuosiu „rimtus“ mokslus. Dabar linksma prisiminti, nes čia tapus studente prasidėjo nuostabus kelias link šokio per puikias patirtis, sukurtus ryšius bei pažintis“, – pasakoja L. Likienė, kuri tuomet, baigusi kolegiją, kelerius metus dirbo viešbučio administratore.

Vėliau ji įsidarbino odontologijos klinikoje – dirbo daug, stengėsi, persidirbdavo ir… jautėsi labai nelaiminga. Būtent tada įvyko didžiausias jos gyvenimo projektas – gimė dukros. Po motinystės atostogų ji dar metams grįžo padirbėti į kliniką, bet jautėsi blogai. Tuo metu turėjo ir rimtų sveikatos problemų, tad ieškojo pagalbos jogoje, kvėpavimo praktikose, meditacijoje. Galiausiai ramybę ir stiprybę atrado šokio-judesio terapijoje, todėl nusprendė studijuoti šokio terapiją – taip atsidūrė VDU.

Šokis padeda sustoti, įsiklausyti ir išgirsti

Paklausta, ką jai reiškia pedagogika, Lina prisipažįsta, kad išgirdus šį žodį pirmiausia į galvą ateina augimas: visa apimantis, neapibrėžtas jokiais laiko ar amžiaus rėmais. Antra – tai noras augti, dalintis, suburti, įkvėpti, mokytis, padėti, pamatyti, leisti, suteikti galimybę, padrąsinti… Atrodo, Lina galėtų vardyti ir vardyti, nes, kaip pati sako, vieno paaiškinimo šiam terminui nėra. Jis tiek daug savyje turi, kad nėra paprasta apibūdinti.

„Mano dar neilga patirtis parodė, kad pedagogika – tai raktas į kiekvieno sielą, – įsitikinusi L. Likienė. – Tuo raktu tik reikia norėti naudotis. Kiekvienas asmuo yra individualus ir prie kiekvieno galima prieiti, sukurti ryšį bei atverti tai, kas jo viduje, – slypinti galia, talentas ir didžiulis potencialas. Labai smagu ir netikėta, kai tavo paties akyse vaikas auga, skleidžiasi. Kartais pavyksta pastebėti ir atskleisti kažką naujo, pačiam vaikui nepažinto. Taip mes visi skleidžiamės ir augame kartu“, – savo patirtimi džiaugiasi pašnekovė.

Linai šokis iki šiol teikia didelį džiaugsmą, vitališkumą, laisvę, meilę sau, pasitikėjimą, keičia požiūrį į savo kūną ir gyvenimą. Šokis tapo kasdieniu emocijų higienos, savęs suvokimo ir atsipalaidavimo įrankiu. Ir kitiems žmonėms jai norisi perduoti žinutę, kad šokis per labai trumpą laiką gali sunkią, slogią būseną pakeisti lengvesne, džiaugsmingesne.

„Gyvename tokiu laiku, kada skubėjimas, lėkimas yra tapę norma, – sako pašnekovė. – Šokis padeda sustoti, įsiklausyti ir išgirsti. Mes visi jaučiame įvairias emocijas, tik ne visi leidžiame sau jas išjausti. Nerimą ir įtampą taip pat patiriame visi. Nes gyvenimas kinta, vyksta nuolatinis judėjimas, pokyčiai. Noriu, kad mano pamokose kiekvienas – mokinys ar suaugusysis – pirmiausia jaustųsi saugus ir priimtas.“