Ravais nukraujavęs ežeras, sunaikintas akmeninis sostas, nuoga rūra vidur lauko ir kaip nuo bado mirė žmonės, kepdavę duoną

0
36
ravais-nukraujaves-ezeras,-sunaikintas-akmeninis-sostas,-nuoga-rura-vidur-lauko-ir-kaip-nuo-bado-mire-zmones,-kepdave-duona

Visai netoli Vyžuonų, prie Lukno ežero, įsikūrę Sprakšiai. Kaimo pašonėje, Vyžuonų miške, stūk­so pilkapiai, datuojami IX–XII a. Yra vietos ben­druomenės prižiūrimos neveikiančios kapinaitės. Apie kaimo praeitį pasakojo Sprakšių bendruome­nės pirmininkė ūkininkė Laimutė Zaborskienė ir jos pusbrolis Romualdas Vanagas.

Iš senelių žemės neišėjo

L. Zaborskienė gyvena tėvų statytuose namuose, jie 1961 metais atsirado šalia senelių namų, kuriuose pašnekovė ir gimė. O į naująjį būstą ji su tė­vais įsikraustė dar prieš eidama į mokyklą, pamokas ruošė jau prie elektros. Tėvai galėjo keltis į Vyžuonų miestelį, tačiau, tary­biniam ūkiui leidus, nusprendė namus statytis šalia senųjų.

Seneliai, mamos tėvai, Ona ir Vincas Riaubai kadaise buvo iš­važiavę uždarbiauti į Peterbur­gą (Rusija). Senelė prižiūrėjo vaikus, o senelis dirbo spiri­to fabrike. Grįžę pirko apie 20 hektarų žemės, pasistatė namus. Vėliau žemė buvo padalyta dukterims, o ūkio susmulkini­mas galimai išgelbėjo šeiminin­kus nuo tremties.

Senasis namas buvo dviejų galų su gryčia, stancija ir prie­mene, kurioje senelis buvo įkū­ręs pieninę. Supirktą pieną se­paruodavo, o grietinę kažkur veždavo parduoti. Beje, sene­lis, turėjęs pieninę, buvo antras senelės vyras Vincas Bražiūnas, už kurio O. Riaubienė ištekė­jo, kai būdamas jaunas mirė jos pirmasis vyras.

Ravais nukraujavęs ežeras

Šiaurinė kaimo dalis remia­si į Raistežerį. „Ežeras, kaip sakydavo, anksčiau buvo ne­mažas, paskui labai supelkė­jo. Liko gal kokie trys hektarai. Prie jo galima prieiti tik tam ti­krose vietose. Ežeras supelkėjo tarybiniais laikais. Mama saky­davo, kad jos jaunystėje, prie Smetonos, jis buvo labai ge­ras, smėlingu dugnu, visas kai­mas eidavo maudytis“, – pasa­kojo L. Zaborskienė. Anot jos, kodėl ežeras supelkėjo, neži­nia, tačiau moteris neatmetė ti­kimybės, kad tai – melioracijos pasekmė. Tarp ūkininkės namų ir Raistežerio dideliu ravu yra perkirsta anksčiau pelkėta pie­va. Ravas veda link ežero, ki­toje ežero pusėje kitas ravas dingsta kažkur Vyžuonų miške.

Pašnekovė nėra girdėjusi, kad Raistežeryje būtų kas nors nu­skendęs, bet Lukne būta ne vie­no skenduolio. Ji atsiminė, kad tuomet, kai būdama penkerių maudėsi su kitais vaikais, gyvy­bę prarado viena jų draugė. Gal mergaitę ir būtų pavykę išgelbė­ti, bet į pagalbą atskubėjęs vy­riškis pats nemokėjo plaukti.

Prižiūrimos kapinaitės

Vanagų ir Gezevičių (dabar Tuskenių) sodybose pakelėje stovi po kryžių (akmeniniai su geležinėmis kryžmomis). Anot L. Zaborskienės, juos pastatė anų laikų kaimo bendruomenė.

Kaimo viduryje atstu vienas nuo kito stovėjo du dideli me­diniai kryžiai, prie jų vykdavo kryžavos. Sovietmečiu jie nupu­vo ir nebuvo atstatyti. Vyko ir mojavos. Kartais pas Bertašius (Zofija Bertašienė turėjo gra­žų balsą), kartais pas Šileikius, Dubravą ar Malinauską.

Sprakšių nebeveikiančiose kapinaitėse stovi kaimo pava­sarininkų pastatytas cementi­nis kryžius. Kryžiaus pastatymo metais, 1939-aisiais, jie ir eglai­tėmis kapines apsodino. Atsi­radusias tuščias vietas atsodino dabartinė kaimo bendruomenė. Ji taip pat su seniūnijos pagalba kapines aptvėrė.

Kapinėse yra palaidotas par­tizanas Stanislovas Kerpiškis, o po senu kryžiumi, datuojamu lyg ir 1893 metais, kalbama, il­sisi kažkokio kareivio palaikai. Šiose kapinėse yra palaidotas pašnekovės tetos Veronikos Du­bravaitės kūdikis (tačiau tai ne tas kapas, ant kurio yra pamin­klas su Aldutės Dubravaitės pa­varde). Beje, anot L. Zaborskie­nės, greičiausiai minėtasis partizanas buvo paskutinis pa­laidotasis kapinėse. Pavyzdžiui, jos tėvo brolis partizanas Bro­nius Neliupšis, žuvęs pasaloje, palaidotas Vyžuonose.

Gabūs žmonės

Gegužinėse armonika gro­davo vietinis Pranas Trainys, tačiau tuomet dar per mažai pašnekovei „leisdavo pasižiū­rėti tik per tvorą“, o vėliau ji eidavo tik į mokyklos šokius. Kai mergina studijavo, kartais dar būdavo rengiamos geguži­nės, bet kažkur apylinkėje, ne Sprakšiuose.

Anot moters, kaimynystėje gyveno šmaikštaus žodžio kiše­nėje neieškojęs Lionginas Mi­kučionis, kuris sugebėdavo eks­promtu pasakyti kokį juokingą eilėraštuką. Zofija Bertašienė, pripažinta liaudies menininkė, tapydavo paveikslus, o Vladas Dubrava buvo stalius, meistrau­davo baldus (L. Zaborskienė sakė turinti jo gražią, gamykliš­kai atrodančią komodą).

Akmuo valstybei ir sunaikintas sostas

Pasak L. Zaborskienės, prieš kelerius metus Sprakšių kaimo bendruomenė nusprendė kaž­kaip įamžinti valstybės atkūri­mo šimtmetį. Būta įvairių nuo­monių apie įamžinimo būdą ir vietą, kol galų gale nutarta lau­ko akmenyje prie kapinių iš­kalti Vytį. Gabenti akmenį iš Bikelių sodybos į jo dabarti­nę vietą draugiškai padėjo visa bendruomenė.

L. Zaborskienė prisimi­nė, kad pievoje, jos senelių ir Dapkų parubežyje, buvo toks nuskeltas akmuo. Kaip sostas. Jį vaikai, žaisdami akmenukais, naudodavo kaip stalą. Vėliau akmenį sunaikino melioratoriai.

Sumažintas ežeras ir kalvis skerdikas

R. Vanagas teigė, kad namą, kuriame jis dabar gyvena, 1932 ar 1936 metais statė jo senelio brolis, grįžęs iš Peterburgo. Sprakšiškis mokyklą lankė Lukniuose. Mokytojavo Bartašienė. Kitame namo gale gyveno babulka, kuri vaikams išvirdavo arbatos. Kolūkių laikais ten rodydavo ir fi lmus. Vyras yra girdėjęs, kad anksčiau mokykla buvusi kituose namuose. R. Vanagui jo motina pasakojo, kad tarpukariu zimagorai iškasę griovį į Vyžuoną ir taip Lukno ežerą nuleidę per metrą. Luknos upelyje vaikai su kašiku gaudydavo peskiukus (kilbukus), sprindžio dydžio žuvytes. Šeimai mama jų iškepdavo, o kiaulėms – pašutindavo. Kai mirė kaimo kalvis, vadinamas Kasčiuku, R. Vanagas buvo dar mažas, tačiau į vaiko atmintį įsirėžė, kad kalvis jiems skersdavo kiaules. Jo medinė kalvė stovėjo prie Luknos upelio, tačiau paskui ne tik ją, bet ir namus nuvertė melioratoriai.

Duonos buvo, bet mirė nuo bado

Kaip ne be ironijos pastebėjo sprakšiškis, nors dėdė turėjo kepyklėlę, tais neramiaisiais 1917– 1918 metais Peterburge jo žmona Kristina ir maža dukrelė mirė nuo bado. Joms skirtas kryžius prie sodybos Sprakšiuose.

Du kryžius pastatė jo dėdė (mamos brolis) stalius, vieną ten, „kur baigiasi Sprakšių gatvelė“, kitą – Vyžuonų bažnyčios šventoriuje.

Sūnui mama pasakojo, kad per kryžavas per kaimą nešdavo kryžių. Kai apeigos nebeliko, tas kryžius, padėtas pas Vanagus ant aukšto, pamažu sunyko. Pašnekovas sakė, kad kryžių, taip pat ir altorėlį, naudojamą per mojavas, iki kitų metų palikdavo toje gryčioje, kurioje tais metais pasibaigdavo apeigos.

Pipiro beržas ir kelio nepaplatinęs ąžuolas

Prie sodybos, kitapus kelio, auga didelis ąžuolas. R. Vanagas nežino, ar jį kas sodino, ar pats iš gilės užaugo, tačiau kai ketinant platinti kelią agronomas, kurį pašnekovas, beje, puikiai pažinojo, užsimojo medį nukirsti, susidūrė su atkakliu R. Vanago pasipriešinimu.

Netoliese ąžuolo auga ir didelis beržas. Sprakšiškis tikino turįs nuotrauką, kurioje jis dar visai pipiras, o berželis gerokai jam virš galvos – žodžiu, beveik bendraamžiai. Vyras žino, kad kapinėse augo senas ėglius, bet kai jis nudžiūvo, greičiausiai buvo išrautas.

Nuoga rūra vidur lauko

Pasak R. Vanago, „į vieną galą eidami, čia stovėjo vokiečiai, šitoje gryčioje buvo štabas, o kai rusai grįžo, ten ant kalno, pas Slapšius, buvo štabas“. Kaimas per karą nenukentėjo tik gyventojai, lygindami okupantus, pastebėjo: vokiečiai atvykę iš karto susikalė lauko išvietę, o rusai gamtinius reikalus atlikdavo kur papuola, kad ir „ant pliko lauko“…

Pašnekovo mamos broliams teko skirtinga lemtis: vienas (Albinas) pateko į vokiečių armiją, kitas (Stasys) – į rusų. Laimei, abu grįžo (tiesa, anot L. Zaborskienės, jos tėvas, Albinas Neliupšis, gimęs 1918 metais, už tarnybą okupantų vokiečių karinėse pajėgose (ėjo raštininko pareigas) buvo kalinamas sovietų gal iki 1948

metų kažkur prie Amudarjos). Beje, kai žuvo dėdė Bronius Neliupšis, kūno atpažinti iškvietė R. Vanago mamą, tačiau ši, nors ir atpažino brolį, neišsidavė. Gal todėl šeima ir nepateko į tremtį.