Peršviečiami obuoliai, motina, įkalinta bušlate, ir kaip vaikai tapo tarybų valdžios priešais

0
34
persvieciami-obuoliai,-motina,-ikalinta-buslate,-ir-kaip-vaikai-tapo-tarybu-valdzios-priesais

Vilnietė Janina Pečiukienė (Mameniškytė), gimusi ir užaugusi Sprakšiuose (Vyžuonų sen.), vaikystėje patyrė daug vargo: tėvo ji nepažino, motina kalėjo tremtyje, namuose siautė nepriteklius, o patyčių miškinės vaikui nestigo nei mokykloje, nei tarybinių valdininkų koridoriuose. Tačiau net kažkada pabėgusiai iš vaikystės nykumos į tolimą miestą, o paskui su įkvėpimu sugrįžusiai į gimtąjį kraštą, moteriai vis tiek skaudu, kad Vyžuonose nebeliko mokyklos. Ji su nostalgija mena senojo kaimo sodybų grožį, gabius bei išradingus žmones ir su gailesčiu mini obelį, vesdavusią saulės peršviečiamus vaisius…

Juodaglynis, peršviečiami obuoliai ir kibirais semiami karosai

J. Pečiukienė pasakojo, kad iš kaimo (ulyčioje namai stovėjo šalia dabartinės Zaborskų sodybos) jos senelis Jonas Kutka išsikėlė 1931 metais. Kadangi jis buvo eigulys, pasirinko atokią vietą pamišky, vadinamą Juodaglyniu. Nors jam buvo patogu, žmona labai pyko ant vyro už tokios nedėkingos vietovės pasirinkimą (vadino Juodaglynį gyvatynu) – šlapią ir nederlingą Kutkų žemę sudarė 2 hektarai ariamosios, 1 – pievų ir 1,5 – miško. Namai, nedidelė trobelytė, kaip pašnekovei sakė mama, suręsta „kur nereikėjo nei pielos, nei kirvio“. Ji tebestovi ir šiandien. Anot moters, nors trobesiui apie 150 metų, jame kartas nuo karto vis dar perkuriamas senas pečius, ant kurio galima ir pagulėti, ir maisto pasigaminti. Trobelė mažai keista (tik grindis vėliau brolis sudėjo) gal ir dėl to, kad dabartiniai šeimininkai šalia turi pasistatę vasarnamį su šiuolaikiniais patogumais.

Anot J. Pečiukienės, prie pat namų augo didelė obelis, vesdavusi įdomius vaisius. Atrodė, kad obuolių šonuose lyg kokių drebučių yra, „kai žiūri prieš saulę, rodos, viduje matai grūdus“. Nors ir buvo gaila, mama medį nupjovė, nes jis pradėjo ardyti stogą.

Moteris pasakojo, kad gal prieš daugiau nei du dešimtmečius kartą jos pusbrolis išvydo, kad į griovį, vedantį iš Raistežerio, nuolat leidžiasi ir vėl kyla garniai. Nuėjęs, jis plika akimi pamatė neršiančius karosų tuntus. Žuvį buvo galima tiesiog kibirais semti.

Vaikų kalba ir mama, įkalinta bušlate

Pasak J. Pečiukienės, jos mama Stefanija Mameniškienė (Kutkaitė, gim. 1922 m.) buvo partizanų ryšininkė (2002 m. pripažinta laisvės kovų dalyve po mirties). Po širdimi ji nešiojo pašnekovę, kai į Trumbatiškio geležinkelio stotį (Anykščių r.) vežė kažkokius dokumentus. Manė, kad paskutinį mėnesį nėščios moters niekas neįtars ir nelies, bet klydo – namo ji nebegrįžo. Įkalinta Lukiškių kalėjime, buvo nuteista 10 metų tremties Vorkutos lageryje (Rusija). Laimei, mirus Stalinui, po metų buvo reabilituota. Vis dėlto suimtoji nelaisvėje praleido trejus metus ir keturis mėnesius (buvo suimta 1950 m.), pašnekovė atsiminė, kaip mama, apsirengusi bušlatu (jį vėliau naudodavo žiemą malkoms atsinešti), balandžio mėnesį parėjo namo.

Mama labai šykščiai kalbėjo apie savo tremtį, tačiau užsiminė, kad jas, lietuvaites, rusės moterys parėmė, globojo. Ir nors iš kelių bulvių „prikasdavo kibirais“ (tokia derlinga žemė buvo), vis dėlto vietiniai ūkininkauti nemokėjo. Nemokėjo, priešingai nei darbštūs lietuviai, užsiauginti kiaulių, prisisūdyti lašinių, prisidaryti dešrų.

Beje, grįžusi S. Mameniškienė susidūrė su nenumatytu sunkumu – ji visai nesuprato, ką kalba savi vaikai (3,7 ir 5 m.), nes šie buvo susigalvoję savo kalbą (pvz., bagalio – kepurė, munia – duona).

Tėvo palikti vaikai

J. Pečiukienė apie savo tėvą Vladą Mameniškį, kilusį iš Sungailiškio (Leliūnų sen.), tegalėjo pasakyti tiek, kad sužinojęs apie žmonos suėmimą bei įkalinimą ir pabūgęs, kad jo neapkaltintų, jog nepranešė apie jos ryšius su partizanais, netrukus pasitraukė iš namų ir dingo be žinios. Į Jasonių vaikų namus (Leliūnų sen.) pasiėmusi anūką (pašnekovės brolį) išvažiavo dirbti ir Janinos bobutė, o tėvas trijų mėnesių dukrą (pašnekovę) atidavė prižiūrėti sprakšiškei, bobutės seseriai Elenai Janulionienei (jos sodybą vėliau įsigijo dailininkas prof. Arvydas Šaltenis), kuri ją su savo trimis vaikais globojo porą metų, kol iš Jasonių su anūku grįžusi bobutė, atsiėmusi Janiną, vėl apsigyveno savuosiuose namuose. Beje, J. Pečiukienė nežino daug detalių, tačiau jos bobutė, gimusi greičiausiai 1896 m., „pergyvenusi badą“, iš Peterburgo (kur tarnavo pas žydus) į Panevėžį grįžo pėsčiomis. Ten susipažino su savo vyru, ten gimė ir pašnekovės mama. Moteris apgailestavo, kad tada ne tik daug kas buvo neįdomu, bet ir nuo jų, vaikų, slepiama (pavyzdžiui, mamos tremties detalės). Žinoma, turbūt ne veltui – bijota dėl mažųjų saugumo. Bobutė mirė anksti, tesulaukusi 60 metų, o senelis paliko šį pasaulį 1946 m., dar prieš gimstant Janinai su broliu.

Nauja, bet nebeveikianti mokykla

Mokyklą J. Pečiukienė lankė Vyžuonose. „Labai įstrigo atmintyje, kaip Vyžuonų mokykloje per susirinkimus skelbdavo: „Šiandien mokykloje ataskaitinis susirinkimas, dalyvauja 331 mokinys, mokyklos direktorius Bronius Vaišnora.“ Tie žodžiai man skamba, taip skamba, kad va tiek mokinių! O dabar nuvažiuojam vasarą į atlaidus. Buvo ten koncertas, sako: „Mokykla nebeveikia.“ Galvoju: Dieve mano, kas dabar pasidarė?.. Naują mokyklą pastatė, o mes juk mokėmės penkiuose pastatuose, per pertraukas bėgdavome iš vieno į kitą. Gyventojų nėra – mokyklą uždarė… Man tai yra kažkas labai liūdno…“ – nusiminusi kalbėjo 1966 metais aštuonias klases baigusi pašnekovė. Ji neslėpė labai norėjusi pabėgti iš „tos nykynės“, tad išvyko į Vilnių. Tačiau ten ne tik pritrūko lėšų pragyvenimui, bet ir „neapgynė vienos specialybės“ Vilniaus elektromechanikos technikume, negavo stipendijos. Todėl teko grįžti atgal. Įsidarbino Utenos trikotažo fabrike, pamaininiu būdu baigė Utenos pirmąją vidurinę mokyklą ir vėl 1970 ar 1971 metais išvažiavo į Vilnių jau su visam.

„Kokių tau miltų duoti, liaudies prieše?!“

J. Pečiukienė ne be nuoskaudos atsiminė, kad dėl mamos ryšių su partizanais ir vėlesnės jos tremties ji su broliu mokykloje buvo žeminami, pravardžiuojami miškiniais. „Aš prisimenu, kaip kolūkyje dalijo miltus. Su didelėmis rogutėmis nuvažiavau į Vyžuonų dvarą, kur tada buvo kontora. Ir man pasakė: „Nu jo, atvažiavai čia miltų! Kokių tau čia miltų? Tau tegul duoda…“ Nebeatsimenu to žodžio, bet, trumpai tariant, esate prieš tarybų valdžią, tad davinio mums ir nedavė. Aš taip verkiau, važiuodama atgalios! Man buvo kokie devyneri metai. Tolimas kelias, žiema, išleido motina mane miltų parsivežti – negavom…“ – praeities gėlą liejo vilnietė.

Pašnekovė mena, kad matydavo, kaip pas kaimyną Kaulinį senovišku moskvičiuku atvažiuodavo jo jau prakutę sūnūs. „O pas mus niekas neatvažiuodavo, jokių svečių. Man buvo nyku ir graudu. Kažkodėl man atrodė, kad ir pas mus turėdavo kažkas atvažiuoti… Mes buvome tokie varguoliai, kad ojojoi! Kai kas sako: „Oi, kaip norėčiau grįžti į nerūpestingą vaikystę!“ O aš jos niekada nepasiilgstu“, – tikino moteris.

Mama iš lagerio parsivežė astmą – neturėjo sveikatos, bet vis tiek turėjo dirbti kolūkyje. Prisiimdavo dvigubas ravėjimo normas, kad tik kažkaip išgyventų, į darbą įtraukdavo ir vaikus. Moterys dirbo vyriškus darbus, vyrų nebuvo, galbūt jie dirbo statybose.

Karvė vietoje arklio

1966 metais, kai J. Pečiukienė išvyko iš kaimo, gimtojoje sodyboje dar nešvietė elektros lemputė, tačiau melioracija jau buvo praėjusi. Vis dėlto moters atmintyje liko gražios kaimynų sodybos su dailiais darželiais prie namų… Įsiminė ir sumanus kaimynas Kaulinis, kuris turėjo dinamą elektrai gaminti, radiją. Vargingai gyvenantiems Mameniškių vaikams pas kaimynus tikrai buvo įdomu. Be to, į tėviškę atvažiuodavo aukštuosius mokslus baigę Kaulinio sūnūs – ši šeima buvo apsišvietusi.

Beje, Kaulinis šienaudavo pakraščius, o kadangi neturėjo arklio, šieną susiveždavo dviračiu vežimėliu, į kurį kinkydavo karvę. „Arklio kažkodėl neturėjo. Man buvo keista, kaip karvę galima kinkyti. Ant kupros nešti sunku, tai karvė parveždavo jam tą šieną“, – stebėjosi J. Pečiukienė.

Zofija Bartašienė buvo neeilinė moteris. Ji domėjosi piešimu, piešdavo ant divonų ir dirbti į kolūkį neidavo (dėl to sulaukdavo ir kaimiečių paburbėjimų ar pasišaipymų). Anot J. Pečiukienės, menininkės sodyba buvo įdomi, išsiskirianti dideliu darželiu, kuriame dominavo jurginai. Motinos pavyzdžiu pasekė ir duktė Nijolė. Z. Bartašienės vyras buvo puikus mūrininkas, eidavo per žmones ir mūrydavo pečius. Deja, pasiligojęs mirė anksti, palikęs žmoną su dviem vaikais.

Bobutė buvo siuvėja, o mama išmanė audimą. Pašnekovė atsiminė, kaip mama „išsikėlė stakles“ ir ėmėsi austi rinktinius audinius – kapas. Po jos mirties staklės buvo išardytos (reikėjo vietos šarvojimui), bet namuose jos dar likę. Pas dukrą likusi ir vienintelė mamos kapa. Ji visada gimdytoją ragino austi paprastesnius audinius – norėjo, kad greičiau staklės atlaisvintų nedidelę grytelę.