Viduramžiai buvo svarbus Baltijos ir Juodosios jūros regiono, ypač Lietuvos ir Ruthenios, valstybės kūrimo istorijos etapas. Šias dvi šalis, nepaisant kartais sudėtingų politinių ir karinių aplinkybių, glaudžiai siejo įvairių sričių ryšių tinklas.
Gerai žinoma, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) XIV ir XV a. smarkiai išplėtė savo teritorijas, prijungdama didžiąją dalį senųjų Kijevo kunigaikščių valdų. Šį procesą lydėjo ne tik kariniai konfliktai, bet ir dinastinės sąjungos. Lietuvos kunigaikščių ir bojarinų santuokos su vietinių kunigaikščių ir aristokratų giminių atstovais padėjo stiprinti kultūrinius ryšius ir kraujo ryšius tarp elito. Misionieriai iš Dniepro upės krantų skleidė Kristaus žodį tarp lietuvių.
Kijevo tradicijos dvasia buvo juntama sakralinėje tapyboje, kronikose ir apskritai literatūroje. Buvo kuriamos religinės šventovės – bendros abiem tautoms. Lietuvos kunigaikščių kvietimu architektai statė ne tik bažnyčias, bet ir rūmus. Kanceliariniame darbe buvo vartojama rusėnų kalba ir kirilica. Kijevo kunigaikščių įstatymų rinkiniuose esančios normos darė įtaką LDK teisinei sistemai, ypač Lietuvos statutams. Visa tai liudija apie gilią sudėtingą Kijevo Rusios paveldo ir Lietuvos visuomenės integraciją.
Kartu galinga Lietuvos valstybė šiuolaikinių ukrainiečių protėviams suteikė ne tik apsaugą nuo išorės priešų, bet ir galimybę lygiomis teisėmis kurti bendrą geopolitinį projektą. Eiti vesternizacijos keliu į vieną šeimą – Vakarų civilizaciją. Taigi tai, kas buvo išgyventa ir sukurta viduramžiais, sukūrė unikalią patirtį ir paliko reikšmingą palikimą, turėjusį įtakos tolesnei abiejų tautų ir viso regiono raidai.
Šiame straipsnyje aptarsime, kokie buvo viduramžiai Lietuvoje ir Kijevo Rusios valstybėje. Šis straipsnis yra antrasis iš pokalbių ciklo apie Lietuvos ir Ukrainos istoriją, kurį rengiame su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju, istorijos mokslų daktaru Artem Petryk.
Artem Petryk.
Artemai, papasakokite, kada tiksliai atsirado žodis Lietuva, kada jis pradėtas vartoti?
Pirmą kartą šis vardas paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo analuose. Jis siejamas su krikščionių misionieriaus, Kverfurto arkivyskupo Brunono veikla. Tiksliau, su tragiška jo misijos pabaiga. Vyskupas kartu su savo bendruomene 11 metų skelbė Kristaus tikėjimą tarp baltų genčių. Misionierius nužudė pagonys jotvingių žemėse, Rusios ir Lietuvos pasienyje, kas iš tiesų buvo užfiksuota metraščiuose ir tapo pirmuoju žinomu termino „Lietuva” pavartojimu.
pav. Šventojo Brunono mirtis. Lomžos katedros vitražas. Šaltinis: www.mz.de
Kaip vyko viduramžių Lietuvos valstybės formavimosi procesas ir kiek jis truko?
Nuo X amžiaus pabaigos Lenkijos valstybė ir Kijevo valstybė pradėjo aktyvius veiksmus prieš baltų gentis. XI amžiaus pirmoje pusėje, valdant Kijevo kunigaikščiui Jaroslavui Išmintingajam, lietuviai ir jotvingiai tapo priklausomi nuo Kijevo valstybės. Būtent tada prasidėjo stabilūs santykiai tarp Rytų slavų valstybės ir lietuvių genčių. Tai nebuvo užkariavimo klausimas; lietuviai mokėjo duoklę ir prireikus teikė karinę paramą savo siuzerenui. Lietuva turėjo vasalinių pareigų Polocko kunigaikštystės atžvilgiu.
XII amžiuje lietuvių veiksnys pamažu stiprėjo ir darė vis didesnę įtaką. Lietuvos kariuomenė dalyvavo vis aršesnėse rusėnų kunigaikščių kovose. Ji iškovojo pirmąsias garsias pergales. Lietuvių žygiai į kaimynines žemes tapo dažnesni, organizuotesni ir tolimesni. Pamažu kariniu požiūriu stiprėdama, Lietuva iš faktinės kunigaikštysčių konfederacijos virto vieninga nepriklausoma valstybe. XIII a. buvo lūžis valstybės kūrimo procese. Kryžiuočių užkariavimai regione jį paspartino.
Nuo 1230-ųjų pabaigos Lietuvoje įsitvirtino Mindaugo valdžia. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, valstybės, kurią žino, manau, kiekvienas moksleivis ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, istorija tradiciškai skaičiuojama nuo jo valdymo laikų. 1251 m. jis priėmė krikštą, o po dvejų metų, 1253 m., kartu su žmona Morta buvo karūnuotas karaliumi. Lietuva įsiliejo į Europos monarchijų «šeimą».
Mindaugo karūnavimas. Dailininkas: Adomas Varnas.
Jūs kalbate apie Lietuvos ir Rurikovičiaus valstybės karus. Tačiau ar tame ankstyvajame santykių etape nebuvo taikaus, kultūrinio bendravimo?
Žinoma, buvo. Pavyzdžiui, lietuviai iš rusėnų perėmė, tarkime, kai kuriuos geriausius pavyzdžius politinės ir socialinės organizacijos srityje, pasiekimus pažangesnėje ekonomikos srityje. Kai kalbame apie karą, jis tuo metu buvo įprasta, žiauri kasdienio gyvenimo dalis.
Užpuolimai, žygiai ir kampanijos taip pat turėjo didelę ekonominę reikšmę, nes buvo valdančiojo elito ir feodalų praturtėjimo šaltinis. Ne išimtis buvo ir viduramžių Lietuva.
Po priešiškumo laikotarpių galėjo staiga sekti taikūs, nors ir trumpalaikiai, laikai. Dažnai būdavo sudaromi susitarimai, kuriais būdavo garantuojamas tik vienos kaimyninės šalies neutralumas kitos kaimyninės šalies užpuolimo atveju. Tokia, pavyzdžiui, buvo pirmoji žinoma Lietuvos tarptautinė sutartis, pasirašyta 1201 m. Rygoje su kryžiuočiais.
O kaip toliau klostėsi Lietuvos istorija, sustojome prie Mindaugo, kas toliau?
Pasakysiu, kad būtent Mindaugo valdymo metu Lietuva, pasinaudodama vis labiau silpnėjančia Rusią, nukreipė savo pajėgas plėstis į rytus. Lietuvių pulkai tada pasiekė Smolensko, Maskvos ir Suzdalės žemes. Tuo pat metu Lietuva suartėjo su kunigaikščio Danylo Romanovičiaus Galicijos-Voluinės valstybe, o Mindaugas ištekino jo dukterį už Danilo sūnaus Švarno (Švarnas ateityje trumpam užėmė Lietuvos sostą).
Abu valdovai buvo susirūpinę dėl išorinių grėsmių, pavyzdžiui, vokiečių riterių ordinų stiprėjimo Livonijoje ir Prūsijoje bei mongolų grėsmės.
Mindaugas ilgai bandė taikiai sugyventi su kryžiuočiais. Jiems net buvo suteiktos Žemaičių žemės. Žemaičiai stojo į žūtbūtinę kovą, padarydami užkariautojams ne vieną pralaimėjimą. Garsiausias iš jų buvo 1260 m. Durbės mūšis.
XIV a., praėjus pusei amžiaus po Mindaugo nužudymo (1263 m.), prasidėjo Lietuvos „aukso amžius”. Valdant didiesiems kunigaikščiams Gediminui ir jo sūnui Algirdui. Pirmasis iš jų dabar visuomenei žinomas kaip Vilniaus ir Gediminaičių dinastijos įkūrėjas. Jo valdymo metu Lietuva įnirtingai kovojo su kryžiuočiais ir toliau plėtė savo galią į slavų žemes.
1362 m., valdant Algirdui, Lietuvos ir Rusėnų kariuomenės Mėlynųjų vandenų mūšyje nugalėjo Aukso Ordą. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė perėmė Kijevo, Perejaslavo ir Černigovo kunigaikštystes ir valdė didelę dalį Voluinės. Taip Lietuva tapo viena iš regiono geopolitinių milžinių.
Tuo metu Maskvos kunigaikštystė, kuri taip pat pretendavo į hegemoniją rytų slavų žemėse, tapo vis akivaizdesne LDK konkurente. Algirdas tris kartus surengė žygį prieš Maskvą. Ateityje Lietuvos ir Maskvos konfrontacija dar labiau sustiprės ir baigsis kruvinais XV-XVI a. karais.
Didysis kunigaikštis Algirdas. Dailininkas: Artūras Slapšys.
Kryžiuočių ordino grėsmė suvienijo Algirdo įpėdinius – jo sūnų Jogailą ir sūnėną Vytautą. Įveikę abipusį priešiškumą, jie sukėlė karinį pralaimėjimą kryžiuočiams ir galutinai sunaikino kryžiuočių ekspansijos į Lietuvą ir Lenkiją grėsmę.
Manau, kad lemiamas šio „Didžiojo karo” mūšis daugeliui yra žinomas. 1410 m. tuometinio Lenkijos karaliaus Vladislovo II Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pajėgos nugalėjo Ordiną Grunvaldo mūšyje, lietuvių tradicijoje paprastai vadinamame Žalgirio mūšiu. Beje, Vytauto, kuris buvo vadinamas Didžiuoju, valdymo laikotarpis buvo didžiausios Didžiosios Kunigaikštystės galybės epocha. Pietuose jos sienos siekė Juodosios jūros regioną, rytuose – Smolensko žemę. Novgorodas ir Pskovas taip pat buvo Vytauto interesų sferoje.
1430 m. mirus kunigaikščiui, valstybėje prasidėjo nestabilumo ir naujų nesutarimų laikotarpis. LDK (taip pat ir dabartinės Ukrainos žemėse) vyko pilietinis karas tarp Vytauto Didžiojo jaunesniojo brolio Žygimanto ir Vladislovo Jagailos jaunesniojo brolio Švitrigailos šalininkų, kuriame aktyviai dalyvavo rusėnų diduomenė. Nugalėjo mirusiojo Vytauto brolis. Tačiau jis buvo nužudytas per sąmokslą. Po to nuo 1440 m. Lietuvos sostą užėmė Jogailaičių palikuonys. Visi jie buvo ir Lenkijos karaliai, nors kai kurie iš jų Lenkijos karūną gavo praėjus kuriam laikui po įžengimo į Lietuvos sostą.
Abi šalys buvo valdomos vienos dinastijos, išsaugant kiekvienos iš jų suverenitetą. Tokia forma išliko iki 1569 m., kai Didžioji Kunigaikštystė Liublino mieste sudarė uniją su Lenkijos Karalyste, kuri tapo Lenkijos ir Lietuvos valstybės sąjungos – Lenkijos ir Lietuvos sandraugos – pradžia.
Mėlynųjų vandenų mūšis. Dailininkas: Artūras Orlionovas.
Keletą kartų minėjote Vladislovą Jogailą, kaip Lietuvos kunigaikščiui pavyko įžengti į Lenkijos sostą?
Po santuokos su Lenkijos karaliene Jadvyga. 1385 m. Krėvos pilyje buvo sudaryta pirmoji Lenkijos ir Lietuvos unija. Jogaila atsivertė į katalikybę Vladislovo vardu, vedė ir gavo Lenkijos karūną. Krėvos unija taip pat žymėjo Lietuvos christianizacijos proceso pradžią (1387 m.).
1385 m. unija buvo asmeninio pobūdžio, t. y. abi valstybės turėjo po vieną monarchą, kuris tuo pat metu buvo kiekvienos iš jų vadovas. Apskritai Jogailaičių įkurta dinastija – Jogailaičių arba Jagėlonių – valdė Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkiją iki 1572 m. Be to, šios Lietuvos dinastijos atstovai skirtingais laikotarpiais užėmė kitų valstybių – Čekijos ir Vengrijos karalysčių – sostus.
Władysławas Jagiełło ir Witoldas meldžiasi prieš Grunvaldo mūšį. Dailininkas: Janas Matejko.
Tačiau įdomu ir liūdna ukrainiečio širdžiai… Negaliu neužduoti dar vieno klausimo prie to, kas pasakyta – kaip atsitiko, kad galingoji Kijevo valstybė, krito ir atsidūrė kaimyninių šalių valdžioje?
Iš dalies tai jau paaiškinau ankstesniuose atsakymuose. Trumpai tariant, Kijevo valstybė pradėjo nykti po kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo mirties 1054 m. Šalis buvo padalinta į daugybę kunigaikštysčių, kurias valdė skirtingų valdančiosios Rurikovičių giminės šakų atstovai. Padėtis darėsi vis sudėtingesnė. Nepaisant to, kad buvo valdovų, kuriems pavyko kuriam laikui sustabdyti griaunamuosius procesus ir grąžinti valstybei jėgas. Pavyzdžiui, kaip valdant kunigaikščiui Vladimirui II Monomachui.
Problema taip pat buvo artumas su klajoklių stepėmis. Nuolatiniai klajoklių antpuoliai buvo tikra problema daugeliui kartų. Ypač sunku buvo priešintis polovcams, o nuo XIII a. pirmosios pusės – mongolams. 1240 m. Kijevą, senąją sostinę, užėmė ir sugriovė mongolų užkariautojai. Tuo metu miestas jau buvo praradęs savo spindesį ir šlovę. Jei galima taip pasakyti, valstybingumo centras persikėlė į vakarus. Dar 1199 m. dabartinės Vakarų Ukrainos žemėse susikūrė minėtoji Galicijos-Volynės valstybė. Kurį laiką ji buvo svarbi jėga Rytų Europoje. Tačiau XIV a. ji ėmė nykti ir buvo padalyta tarp kaimyninių valstybių. Dniepro regiono kunigaikštystės, patekusios į Lietuvos valdžią, gana ilgai išlaikė autonomiją. Pavyzdžiui, Kijevo kunigaikštystė galutinai likviduota tik 1471 m., o kai kurios kitos leninės kunigaikštystės egzistavo ir XVI a.
Kaip teisingai vadinasi viduramžių Lietuva, Didžioji Kunigaikštystė? Ar ne teisingiau būtų šią valstybę vadinti Didžioji Lietuvos, Rusios ir Žemaitijos kunigaikštystė?
Tiesą sakant, pavadinimas ilgą laiką nebuvo pastovus. Galima sakyti, kad jis keitėsi priklausomai nuo valdovo titulo ir naujų teritorijų įsigijimo. Vieni Lietuvos valdovai buvo tituluojami ne tik lietuvių ir rusėnų, bet ir žiemgalių kunigaikščiu, kiti – „visų Lietuvos, žemaičių ir daugelio rusių žemių” didžiuoju kunigaikščiu. Tuo pat metu patį valstybės pavadinimą, vartojant formą Lietuvos, Rusios ir Žemaičių didžioji kunigaikštystė „i inia” (t. y. „ir kiti”), galima pamatyti 1529 m. Lietuvos statute. Kiti buvo išleisti 1566 ir 1588 m.
Manau, kad skaitytojui reikėtų paaiškinti, jog vartodami sąvoką „Rusia“ laikotarpio, apie kurį dabar kalbame, kontekste, jokiu būdu neturime omenyje šiuolaikinės Rusijos. Kalbame apie šiuolaikines Ukrainos ir Baltarusijos žemes. Pavyzdžiui, ukrainiečių kalboje, taip pat ir istorinėje tradicijoje, yra kardinalus skirtumas tarp terminų «Русь» („Rus“) ir «Росія» („Rusija“).
Lietuvos herbas iš Vladislavo Jagailos antkapinio paminklo. Šaltinis: K. W. Kielisińskiego. Poznanė, 1853 m.
Tai yra, ar rusinai arba rusėnai, dabartinių ukrainiečių protėviai, Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo lygias teises su lietuviais? Kaip šios tautos sugyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir ar vyko kultūriniai mainai?
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo reiškinys gerąja prasme. Šioje daugiatautėje ir daugiakultūrėje valstybėje gyveno daugybė nevienalyčių etninių grupių. Вuvusios Kijevo valstybės žemes atžvilgiu Lietuvos kunigaikščiai iš pradžių veikė pagal gerai žinomą principą: „nenaikinti seno ir neįvedinėti naujo”. Tai, be kita ko, reiškė toleranciją religiniais ir kalbos klausimais. Rusėnų aristokratijai buvo prieinami aukščiausi valstybiniai postai LDK.
Ši kalba turėjo oficialų statusą ir buvo vartojama kunigaikščio kanceliarijoje bei bendrame kanceliariniame darbe. Ja buvo rašomi literatūriniai kūriniai. Lietuvoje didelę įtaką darė Kijevo Rusios, o per ją ir Bizantijos, intelektualinis paveldas ir kultūrinės tradicijos. Kartu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ir kultūrinė Vakarų dalis. Taigi tuometinėje Lietuvos valstybėje vyko metakultūrinis reiškinys, o Lietuva sukūrė unikalią erdvę, kurioje derėjo skirtingų civilizacijų pasiekimai, taikiai gyveno skirtingos tautos ir religinės bendruomenės.
Ar tiesa, kad po 1569 m. Liublino unijos Lietuvos valstybė nustojo egzistuoti?
Tikrai ne. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, nors ir praradusi didžiąją dalį Lenkijos karūnai perduotų teritorijų, tęsė savo valstybinį gyvenimą. Ji buvo lygiateisė Lenkijos ir Lietuvos sandraugos narė. Žinoma, federacinės arba konfederacinės sąjungos su Lenkija rėmuose LDK neturėjo visiško suvereniteto, kokį turėjo anksčiau.
Tačiau Didžioji kunigaikštystė išlaikė didelę vidinę autonomiją, savo vyriausybę, kariuomenę, teisinę ir pinigų sistemą ir t. t. Todėl Lietuvos valstybė gyvavo iki pat 1795 m. Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai LDK žemes galutinai okupavo Rusijos imperija. Vis dėlto manau, kad Žečpospolitos laikotarpio aptarimas yra atskira tema, ir tikiuosi, kad tai bus kitas mūsų pokalbis.
Pokalbį vedė Iryna Нerasymenko
