Niujorke gyvenanti kompozitorė Simona Smirnova: „Kai gyveni daugiakultūrėje aplinkoje, labai svarbu atgaivinti ryšį su savo šaknimis“

Nedideliame Simonos Smirnovos butuke Manhatane galima rasti net septynerias kankles. Nė vienos jų nedulka užmirštos. Neatsitiktinai kanklės skamba ir naujame Simonos albume. Niujorke gyvenanti kanklių ambasadorė, džiazo muzikantė ir kompozitorė ką tik pristatė savo trečiąjį albumą „Bird Language“ (liet. „Paukščių kalba“).  Spalvingą ir daugiasluoksnę atmosferą čia kuria kanklės, džiazo melodijos, žmogaus ryšio su gamta, atgimimo temos. Aktyviai koncertuojanti muzikantė yra viena iš „Grammy“ apdovanojimų komisijos narių, LMTA ir Berklio muzikos koledžo (Berklee College of Music) absolventė, nuolat besisukanti tarptautiniame muzikos pasaulyje ir jame pristatanti mūsų šalį. Simona gyvena tarp Niujorko ir Lietuvos. Čia ji nuolat sugrįžta kurti, koncertuoti ir pailsėti. Šiandien sutikdami trečiąjį Simonos albumą kalbiname ją apie kankles, lietuvybę ir kūrybą.

Ką naujasis albumas „Bird Language“ reiškia Tavo kūrybiniame kelyje?

Nors tai ir trečiasis mano albumas, tačiau jaučiu, kad su šiuo albumu aš pirmą kartą pristatau savo tikrąjį veidą. Įdomu, tačiau kartais išleisti savo tikrąjį „aš“ į pasaulį tikrai prireikia laiko. Ankstesni kūriniai buvo labiau tematiniai, įkvėpti istorijos ir literatūros. „Bird Language“ (liet. „Paukščių kalba“) atskleidžia mane tiek kaip asmenybę, tiek kaip kūrėją. Šiame albume galima išgirsti ir džiazo, ir liaudies dainų, ir improvizacijos… Tiek jausmų, humoro, prisirišimo, ilgesio ir aistros.

Tikriausiai kiekvienas naujas kūrinys ne tik pasako kitam žmogui ką nors daugiau apie Tave, bet ir kūrybiniame procese Tu pati neri gilyn į pažintį su savimi. Ką naujo savyje atradai kurdama šį albumą?

Tikrai taip… Kiekvienas kūrinys tampa tavo sielos atspindžiu. Atradau tikrai daug, bet išmokau dar daugiau. Kadangi tai buvo labai didelis projektas, įtraukiantis vienuolika muzikantų, tris inžinierius ir didžiulę kūrybinę komandą, dirbusią su vaizdo klipais ir įvaizdžiu… Aš turėjau labai pasistengti, kad viską sukoordinuočiau ir paversčiau realybe. Atradau, kad minčių higiena, disciplina, savęs pažinimas ir meilė sau yra būtini sėkmingo kūrybinio proceso komponentai.

Kurdama šį albumą įpratau keltis penktą valandą ryte, planuoti mėnesius ir metus į priekį ir išmokau labai kruopščiai rinktis kūrybinę komandą. Kai šie kūrybos rėmai susidėti, tada daug lengviau kurti. Draugai juokauja, kad mano „menininkės procesas“ panašus į armijos rutiną. Gal ne visai taip jau tiksliai, bet daug panašumų tikrai yra.

Albume koncertinės kanklės pirmą kartą pristatomos džiazo kontekste. Ar tam reikėjo subręsti?

Užtruko, kol suradau, kaip organiškai įvesti kankles į džiazo kvartetą. Daug eksperimentuoju su skirtingomis kanklėmis bei jų įgarsinimo būdais. Tačiau šiuo albumu pristačiau kankles ir kaip liaudies instrumentą, ir kaip improvizuojantį džiazo instrumentą, ir kaip akompanuojantį popmuzikos instrumentą. Manau, kad eksperimentai ir inovacijos su šiuo albumu tikrai nesibaigia, priešingai – tik prasideda.

Kanklės Tave lydi visuose koncertuose. Ne išimtis ir naujasis albumas. Kaip per metus nuo pat pirmosios pažinties su šiuo instrumentu keitėsi Tavo ryšys su kanklėmis? Tikriausiai ypač vaikystėje būna visko?

Kažkaip nestandartiškai aš niekada per daug nemaištavau prieš muzikos mokyklos pamokas. Man visada labai patikdavo eiti į specialybės pamokas, būti muzikos mokykloje, koncertuoti, keliauti į festivalius. Man taip pat labai pasisekė su muzikos mokytojomis. Turbūt daug kas galėtų pasidalinti trauminėmis patirtimis iš vaikystės pianino ar akordeono pamokų… Man atvirkščiai, muzikos pamokos siejasi su geromis, kantriomis ir labai nuoširdžiomis mokytojomis.

Vienintelis laikas, kai kankles buvau šiek tiek apleidusi, tai džiazo studijų LMTA metai. Tada labai stengiausi pritapti prie džiazo bendruomenės. Girdėdama akademijos kanklininkes suvokiau, kad man iki jų lygio dar labai toli, tad nebegrojau tiek daug. Ryšio su kanklėmis renesansas įvyko būtent man išvykus į JAV. Tada lyg iš gausybės rago pasipylė galimybės skambinti bendruomenėje, Berklio muzikos koledžo ansambliuose, lituanistinėse mokyklose, savo džiazo koncertuose, kitų muzikantų projektuose. Taigi tas ryšys labai stiprėjo per pastaruosius dešimt metų. Aišku, ir mano kankliavimas patobulėjo, tapo universalesnis, praktiškesnis.

Šiuo metu savo nedideliame Manhatano butuke turiu septynerias kankles, kuriomis visomis aktyviai groju. Visos turi tam tikrą paskirtį ir skambesį, tikiuosi kolekciją su laiku praplėsti. Tačiau, be kanklių, dar reikia rasti laiko ir dainavimui bei kitiems instrumentams – pianinui, savo naujajai  „aferai“ – tereminui.

Šiuo metu rašai originalių pjesių kanklėms rinkinį, kurį planuoji išleisti kitais metais. Kam ši knyga bus skirta ir kodėl nusprendei ją rašyti?

Per dešimt metų aktyvaus bendradarbiavimo su JAV lietuvių bendruomenėmis supratau, kaip įvairiai ir kūrybingai kanklės gali būti pritaikomos kasdieninėje veikloje. Taip pat žinau, kad Lietuvoje trūksta naujo, šiuolaikiško repertuaro, kuris būtų prieinamas vidutinio lygio kanklininkams ir kanklininkėms. Taigi jau seniai kurpiau idėją sukurti knygą, kurioje sudėčiau savo kompozicijas pradedantiesiems, pažengusiems bei profesionaliems kanklininkams (-ėms). Taip pat į rinkinį įdėjau keletą aranžuotų lietuvių liaudies dainų, giesmę bei keletą savo kūrybos vaikiškų dainelių, kurios galėtų skambėti lietuviškose šeimose visame pasaulyje.

Šią idėją parėmė Lietuvių fondas, jo dėka knyga jau kitų metų pradžioje išvys dienos šviesą. Knygos tikslas padaryti kankles pritaikomesnes kasdieninėje praktikoje, šiuolaikiškas ir plačiau naudojamas visame pasaulyje.

Viena „Bird Language“ daina vadinasi „Rūta žalioji“. Kodėl pasirinkai būtent šią lietuvių liaudies dainą?

Visada labai mėgau šią dainą dėl liūdnos, gražios melodijos, erdvės interpretacijai, moteriško archetipo linijos. Šią dainą dainuoju net džiazo klubuose ir nors kartais salėje nebūna nė vieno lietuvio, žmonės vis tiek kažkaip supranta, apie ką toji daina yra… Universalioji muzikos ir balso kalba.

Kodėl Tau apskritai svarbu į savo kūrybą įausti lietuviškumo spalvų?

Tos spalvos ateina natūraliai su kanklių garsais, su kultūriniu identitetu, kuriame augome. Kai gyveni daugiakultūrėje aplinkoje, kur visi yra atvykę iš kitų šalių, manau, labai svarbu atgaivinti ryšį su savo šaknimis. Tas ryšys padeda rasti vietą moderniame pasaulyje, išsiskirti iš kitų. Kai eini per kūrybinį kelią, pirmiausia reikia išmokti tradicijų, studijuoti repertuarą, išmokti muzikinę kalbą. Kažkada gyvenime ateina laikas pradėti interpretuoti muzikinius stilius savaip, įnešti savo kūrybinį indėlį į muzikinio pasaulio raidą. Jaučiuosi esanti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, kad galėčiau eit naujo skambesio link.

Vis dėlto savyje nešioji ne vieną tautinę tapatybę. Koks Tavo santykis su kiekviena iš jų?

Pagal kraujo  tapatybę turiu slaviško, balkaniško ir Vidurinių Rytų kraujo. Mano ryšys girdimas per tam tikras dermes ir dainavimo stilistiką, tačiau tai tik lengvas prisilietimas prie šių identitetų. Dar neturėjau progos daugiau įsigilinti į tų kraštų muziką ir kultūrą, praleisti daugiau laiko Balkanų šalyse. Galbūt netolimoje ateityje galėsiu išvykti į savo piligriminę kelionę ir pasisemti idėjų kitam kūrybiniam projektui.

Daug metų mokytojavai lietuvių bendruomenių Bostono ir Niujorko Maironio mokyklose. Kodėl mokytojavimas taip pat yra tarp Tavo prioritetų?

Lituanistinėse mokyklose mokytojavau apie aštuonerius metus. Šiuo metu daugiau vedu kanklių ir sutartinių seminarus, keliauju į skirtingas bendruomenes, skleidžiu žinias apie kankles. Man svarbu nuolat dalintis žiniomis, jas skleisti, bendrauti su naujais žmonėmis. Tai padeda išlikti atvirai, tobulėti.

Kas šiuo metu Tau yra didžiausias įkvėpimas kūryboje?

Kelionės ir galimybė susitikti su naujais žmonėmis, naujų vietų vaizdai – miestai ir gamta. Kasdienis gyvenimas, miesto gatvės, žmonių istorijos. Taip pat knygos, archetipai, mitologija. O naktimis įkvėpimo visada galiu pasisemti iš sapnų. Sapnai niekada nenuvilia naujais įvaizdžiais ir simboliais.

Ar mėgsti toli planuoti į ateitį? Kokie artimiausi Tavo kūrybiniai planai?

Šiuo metu noriu užbaigti savo kompozicijas kanklių knygai, ją išleisti ir įrašyti šių kūrinių plokštelę, taip pat norėčiau vėl aktyviau keliauti po pasaulį, grįžti koncertuoti į Australiją, Naująją Zelandiją, Europos šalis.

Kalbino Vita Ličytė

The post Niujorke gyvenanti kompozitorė Simona Smirnova: „Kai gyveni daugiakultūrėje aplinkoje, labai svarbu atgaivinti ryšį su savo šaknimis“ appeared first on Žurnalas Lietuvė.