Pritzkerio architektūros premija daugybę kartų buvo įteikta įspūdingų, šokiruojančių, žėrinčių projektų kūrėjams. Bet 2020 metais šis aukščiausias architektūros apdovanojimas atiteko Prancūzijos architektams Anne Lacaton ir Jeanui-Philippe’ui Vassaliui, kurių filosofinė ašis – taupumas ir kukli prabanga.
J.-P. Vassalis ir A. Lacaton bendrą karjerą kuria daugiau kaip 30 metų. Jų darbuose pagrindinis dėmesys skiriamas taupiai, pigiai statybai ir esamų statinių renovavimui. Jų požiūris į architektūrą pamažu formavosi nuo profesinės veiklos pradžios: architektūros jėga – ne tik forma ar medžiagos, jos prasmė – kuriama erdvė žmonių gyvenimui.
Taip pat jiems itin svarbus pakartotinis panaudojimas ir renovavimas kaip tam tikros filosofijos pagrindas. Jiedu jau du dešimtmečius kovoja su esamų pastatų griovimu ir ragina: „Niekada negriaukite, niekada nenaikinkite – visada papildykite, transformuokite ir naudokite pakartotinai.“
Nuotr.: Lacaton & Vassal
Nuotr.: Philippe Ruault
Karjera
J.-P. Vassalis (1954) – prancūzų architektas ir akademikas, gimė Kasablankoje, Prancūzijos Maroke. 1980 metais jis Prancūzijoje baigė Nacionalinę Bordo architektūros ir kraštovaizdžio mokyklą. Po studijų penkerius metus dirbo architektu Nigeryje, Vakarų Afrikoje.
A. Lacaton (1955) – prancūzų architektė ir pedagogė, gimė Pietvakarių Prancūzijoje, Saint-Pardoux-la-Rivière regione. Ji taip pat baigė architektūros studijas Nacionalinėje Bordo architektūros ir kraštovaizdžio mokykloje, kur 1984 metais įgijo miesto planavimo magistro laipsnį.
Anne ir Jeanas-Philippe’as susipažino aštuntojo dešimtmečio pabaigoje per architektūros studijas Bordo. Vėliau A. Lacaton dažnai lankydavosi Nigeryje, kai ten dirbo J.-P.Vassalis. Nigeryje jie sukūrė savo architektūros doktriną, kai didelę įtaką jų suvokimui padarė šios dykumų šalies kraštovaizdžio grožis, nuolankiai priimamas nepriteklius, negausių gamtos išteklių taupymas.
„Nigeris yra viena skurdžiausių pasaulio šalių, o žmonės ten tokie neįtikėtini, tokie dosnūs, beveik viską daro neturėdami nieko, nuolat ieško išteklių, bet jie kupini optimizmo, kupini poezijos ir išradingumo. Tai tikrai buvo antroji architektūros mokykla“, – sako Jeanas-Philippe’as Vassalis.
Nuotr.: Lacaton & Vassal
1987 metais architektai įkūrė bendrą studiją „Lacaton & Vassal“. Iš pradžioje jie dirbo Bordo mieste, o vėliau persikėlė į Paryžių, kur gyvena ir dirba iki šiol. Jie visada drąsiai kūrė naujus pastatus ir transformavo esamas erdves. Projektuoja privačius ir socialinius būstus, kultūros ir akademines institucijas, planuoja viešąsias erdves ir miestus. Jų architektūra atspindi socialinio teisingumo propagavimą ir įkūnija tvarumą, pirmenybę teikiant erdvės kūrimui ir ekonomiškų bei ekologiškų medžiagų naudojimui.
Šių architektų akademinė karjera taip pat trunka ne vieną dešimtmetį. J.-P. Vassalis dėstė tokiose institucijose kaip Versalio architektūros mokykla, Berlyno technikos universitetas ir Vaizduojamojo meno universitetas, Nacionalinė Bordo architektūros ir kraštovaizdžio mokykla, Šveicarijos federalinis technologijos institutas Lozanoje ir kt. A. Lacaton dirbo Madrido aukštojoje technikos architektūros mokykloje, Delfto technologijos universitete Nyderlanduose, Niurnbergo technikos universitete Vokietijoje, Peterio Behrenso menų mokykloje Diuseldorfe, Lozanos federaliniame technologijos institute, Floridos universitete, taip pat Niujorko, Ciuricho ir Harvardo dizaino mokyklose. Savo studentams ji dėsto ideologinį ir socialinį-politinį požiūrį į architektūrą.
Architektų studija „Lacaton & Vassal“ yra pelniusi daugybę tarptautinių ir Prancūzijos apdovanojimų.
Nuotr.: Lacaton & Vassal
Užtikrina fizinę ir emocinę gerovę
Nigeryje, Niamėjaus valstijoje, J.-P. Vassalis ir A. Lacaton pastatė savo pirmąjį bendrą projektą – šiaudinę trobelę, sukonstruotą iš vietinių krūmų šakų, kurios pasirodė stebėtinai neilgalaikės ir sugriuvo nuo vėjo per dvejus metus. Tada jauni architektai pažadėjo niekada negriauti to, ką galima išsaugoti, o deramai sutvarkyti tai, kas yra, papildyti oriam gyvenimui būtina kuklia prabanga ir suteikti pastatui naujų galimybių.
A. Lacaton ir J.-.P. Vassalis nuosekliai plėtojo tvarumo sąvoką, kad ji būtų suprantama kaip pusiausvyra tarp ekonominių, aplinkos ir socialinių aplinkybių. Tai jie pasiekė įgyvendinę įvairius projektus. Architektai pritaikė šiltnamiuose naudojamą technologiją siekdami sukurti ekologiškas sąlygas pastatuose. Toks namas suprojektuotas Prancūzijoje, Fluarako mieste: jame optimalus ir reguliuojamas mikroklimatas sukurtas naudojant natūralią dienos šviesą, saulės šilumą, derinant su natūralia ventiliacija, šešėliu ir gera izoliacija.
„Seniai tyrinėjome botanikos sodų šiltnamius su įspūdingais augalais, nuostabia šviesa ir skaidrumu bei gebėjimu pakeisti lauko klimatą. Taip sukuriama ir atmosfera, ir jausmas, o mes norėjome tai atnešti į architektūrą“, – sako Anne Lacaton.
Kurdami privačią rezidenciją Prancūzijoje, Kap Ferė, tuščiame sklype, siekdami kuo mažiau sutrikdyti natūralią gamtą, architektai įtikino savininkus sklype palikti nenukirstus 46 medžius, o namą paaukštino ir pastatė jį aplink gyvų medžių kamienus.
Nuotr.: Lacaton & Vassal
Pagarba autentikai
Tiek statydami naujus, tiek pertvarkydami senus pastatus, architektai gerbia esamą autentiką ir aplinką. Savo pastatuose jie siekia užtikrinti žmogui fizinę ir emocinę gerovę. Sumaniai parinktos kuklios medžiagos leidžia nebrangiai pastatyti dideles gyvenamąsias patalpas. Jie suprojektavo daugybę pigių socialinių būstų – individualių gyvenamųjų namų ir butų daugiabučių pastatuose.
Bet J.-P. Vassalis ir A. Lacaton visada atmetė miestų planus griauti seną socialinį būstą, bet sutelkė dėmesį į jų atnaujinimą, pirmenybę teikdami gyventojų sąlygoms pagerinti ir butų erdvėms padidinti.
Būsto projektuose – Paryžiaus kvartalo „Tour Bois le Prêtre“ ir Bordo trijų kvartalų „Grand Parc“ – atsisakę griovimo jie kruopščiai rekonstravo esamus pastatus, pristatę erdvius priestatus. Tuo metu, kai visuomeniniai būstai griaunami pakeičiant blizgančiais naujais pastatais, „Lacaton & Vassal“ nenuilstamai dirbo, kad išplėstų ir atnaujintų esamus pastatus su chirurgo tikslumu, pakeisdami tūkstančių žmonių gyvenimą. Tai pagarbus požiūris, atsižvelgiant į gyventojų valią.
Įspūdingiausias jų įgyvendintas renovacijos projektas kartu su Frédéricu Druotu ir Christophe’u Hutinu – projektas „Grand Parc“ Bordo mieste 2017 metais. Tai trys daugiaaukščiai namai, kuriuose yra 530 būstų. Architektai nusprendė renovacijos darbus atlikti neiškraustydami gyventojų, tad dideli būstų planavimo pakeitimai buvo neįmanomi. Pasiūlyta ne tik atnaujinti namų inžinerines komunikacijas, bet dar svarbiau – kiekvienam būstui suteikti daugiau papildomo ploto.
Nuotr.: Philippe Ruault
„Nuvažiavome ten, kur turėjo būti nugriauti pastatai, ir susitikome su šeimomis, kurios buvo prisirišusios prie savo namų, net jei sąlygos ne pačios geriausios. Jie priešinosi griovimui, nes norėjo likti su savo kaimynais“, – sako Jeanas-Philippe’as Vassalis.
Architektai sukūrė universalią renovavimo formulę: prie esamo namo fasado priglaudžiamas naujas savarankiškai ant savo pamatų stovintis žiemos sodų blokas. Papildomo statinio elementai iš anksto pagaminami gamykloje iš surenkamųjų konstrukcijų. 3,8 metro gylio priestatai, pagaminti iš surenkamųjų modulių, transportuojami į statybos aikštelę ir kranu pakeliami į montavimo vietą. Išplėtus kiekvieno buto erdvę, jo kambariai sujungiami su žiemos sodais.
Gamykloje pagamintų elementų naudojimas leido statybas vykdyti labai greitai: vieno buto rekonstrukcija truko ne daugiau kaip dvi savaites, įskaitant žiemos sodo įrengimą ir interjero atnaujinimą. Nedidelius buvusius butų langus pakeitė įstiklintos žiemos sodų sienos su stumdomomis stiklo durimis, tad atsivėrė vaizdai į aplinką ir butus užplūdo dienos šviesa. Už naujo stiklo nuo grindų iki lubų įrengtos šiluminės užuolaidos suteikia papildomos izoliacijos. Kitoje pusėje sumontuotas lengvas fasadas iš skaidrių, gofruoto polikarbonato plokščių ir stiklo aliuminio rėmuose su šviesą atspindinčiomis užuolaidomis.
Nuotr.: Philippe Ruault
Taupumas
Toks renovavimas padėjo išspręsti apšiltinimo, energijos taupymo ir saugumo iššūkius. Nekeičiant namo konstrukcijų ir vidaus planavimo, butų plotas padidintas. Būstai atnaujinti taupiai ir kartu pagerintos gyvenimo sąlygos.
Prancūzijos valstybė 2000 metais skirdavo 167 000 eurų kiekvienam butui nugriauti ir atstatyti. Bet J.-P. Vassalis ir A. Lacaton ginčijosi, kad už tokią sumą galima perplanuoti, išplėsti ir atnaujinti tris tokio pat dydžio butus. Ir jie tai įrodė ne viename projekte.
Kartu su F. Druotu jie visiškai pakeitė septintojo dešimtmečio 17 aukštų butų pastatą „Tour Bois le Prêtre“ šiauriniame Paryžiaus pakraštyje. Komanda nupjovė didžiąją dalį storo fasado plokščių, jų vietoje įrengė balkonus ir didelius stumdomus langus, atvėrę daug natūralios šviesos. Pailgindami aukštus trimis metrais iš visų pusių jie tarsi apgaubė pastatą nauja stiklo danga – įstiklintais balkonais. Butai buvo padidinti, juose įrengta nauja santechnika, vonios kambariai, naujos vėdinimo ir elektros sistemos.
2019 metais renovavimo projektas „Grand Parc Bordeaux“ laimėjo ES apdovanojimą už šiuolaikinę architektūrą, jo architektų komanda Anne Lacaton, J.-P. Vassalis, F. Druotas ir Ch. Hutinas įvertinti „Mies van der Rohe“ didžiuoju prizu už radikalų gyventojų erdvės ir gyvenimo kokybės pagerinimą bei už ekonominių ir aplinkosauginių pragyvenimo išlaidų optimizavimą.
Nuotr.: Philippe Ruault
„Nugriauti yra paprastas ir trumpalaikis sprendimas. Tai daugelio dalykų švaistymas – energijos švaistymas, medžiagos švaistymas ir istorijos švaistymas. Be to, tai turi labai neigiamą socialinį poveikį. Mums tai yra smurto aktas“, – sako Anne Lacaton.
„Lacaton & Vassal“ laikosi to paties požiūrio ir atnaujindami kultūrinius projektus, sėkmingiausias to pavyzdys – Paryžiaus Tokijo rūmai. Per kelerius metus iš 1930-ųjų ekspozicijos pastato apvalkalo iškilo žavi galerija su daugybe skirtingų kambarių, todėl apsilankiusieji šioje šiuolaikinio meno galerijoje jaučiasi tarsi tyrinėję archeologinius kasinėjimus.
Diunkerke pokario laivų statybos gamykla taupiais sprendimais paversta meno centru. O kai „Lacaton & Vassal“ buvo pavesta pertvarkyti viešąją Bordo aikštę, architektai pareiškė, kad aikštė visiškai gera tokia, kokia yra. Jų požiūriu, aikštei tiesiog reikia naujo žvyro, apgenėti liepas ir šiek tiek modifikuoti eismą, kad būtų suteiktas naujas potencialas tam, kas jau buvo, o „viešuosius pinigus būtų geriau išleisti kitur“.
Nuo socialinių būstų iki šiuolaikinio meno centrų – jie visada pradeda nuo įvertinimo, kas ten jau yra ir kaip būtų galima tai patobulinti naudojant minimalius išteklius.
Nuotr.: Philippe Ruault
Įvertinimas
Už savo darbą A. Lacaton ir J.-P. Vassalis buvo paskelbti 2021 metais Pritzkerio premijos laureatais. Jų darbai atspindi demokratinę architektūros dvasią. Savo idėjomis, požiūriu į profesiją ir sukurtais pastatais jie įrodė atsidavimą restauruojančiai architektūrai.
Architektai A. Lacaton ir J.-P. Vassalis yra išsakę, kad pastatai yra gražūs, kai juose žmonės jaučiasi gerai. Tikėdami, kad architektūra yra daugiau nei tik pastatai, per problemas, kurias jie sprendžia, ir įgyvendinamus pasiūlymus iliustruodami, kad geriausia architektūra gali būti nuolanki ir visada apgalvota, pagarbi ir atsakinga.
Pritzkerio žiuri:
„A. Lacaton ir J.-P. Vassalis pasiūlė naują pačios architekto profesijos apibrėžimą. Svajones pagerinti daugelio žmonių gyvenimą išpildo jų darbas, reaguojantis į mūsų laikų klimato ir ekologines ekstremalias situacijas, taip pat į socialines problemas. Jų pastatai tuo pat metu yra ir gražūs, ir pragmatiški, jie panaikina bet kokią priešpriešą tarp architektūros kokybės, atsakomybės už aplinką ir etiškos visuomenės.“
The post Paryžiaus architektai Anne Lacaton ir Jeanas-Philippe Vassalis: taupumas ir kukli prabanga appeared first on STRUCTUM.
