„Fotografija – tai ne tik mygtuko paspaudimas. Tai šviesos, emocijų ir energijos menas, gebėjimas matyti, jausti, kadruoti, šviesti, pagauti, kurti, režisuoti, retušuoti, montuoti… Čia labai daug jausmų, psichologijos, istorijos“, – sako talentinga fotografė, „Aurafoto“ įkūrėja Aura Šimkienė, kurios profesionalumu pasitiki ne tik garsūs žmonės, bet ir didelės įmonės. Moters įsitikinimu, net 80 procentų nuotraukos grožio bei kokybės priklauso nuo fotografo ir tik 20 procentų – nuo turimos technikos. Todėl, net ir turėdama ilgametę patirtį, didžiulį klientų ratą, ji nesiliauja mokytis. Tobulėjimas turbūt yra nuolatinė Auros būsena: jos smalsumas begalinis, o išbandytų sričių – daugybė. Įvairiapusiškumas, kaip ir paprastas, nuoširdus bendravimas, jai padeda kurti ypatingą aurą aplink save ir siekti vis didesnių svajonių.
Fotografe dirbate jau apie 10 metų. Koks buvo Jūsų kelias į šią meno sritį?
Mano kelias į fotografiją buvo ilgas ir vingiuotas. Nuo vaikystės traukė menai. Piešiau, lipdžiau, siuvau, nėriau, mezgiau, pyniau, kūriau eiles ir dainas, grojau kanklėmis, šokau tautinius šokius, dainavau chore, vedžiau renginius… Sekėsi viskas. O kai reikėjo rinktis specialybę, tėvai pasakė, kad negyvensiu iš meno, reikia studijuoti politikos mokslus, teisę arba mediciną. Taigi, įstojau į Kauno technologijos universiteto viešojo administravimo programą, atlikau praktiką Specialiųjų tyrimų tarnyboje, kartu dirbau vadybinį darbą. Vėliau baigiau tarptautinio verslo administravimo ir vadybos magistro studijas ir net svarsčiau apie doktorantūrą.
Vis dėlto sugrįžote prie meno ir kaip fotografė pasiekėte aukštą profesionalumo lygį. Iš kur sėmėtės žinių, patirties?
Fotografuoti pradėjau prieš 16–17 metų, kai ėmė populiarėti skaitmeninė fotografija. Tuo metu fotografijos studijų Lietuvoje dar nebuvo. Dauguma fotografų mokėsi iš šios srities „vilkų“ – ilgamečių Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių, tokių kaip Algimantas Aleksandravičius, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas. Kiti ieškojo informacijos internete, dalijosi patirtimi. O aš kažkada čiupinėjau tėčio juostinį fotoaparatą „Smena“, paauglystėje fotografuodavau visus ir viską su vadinamosiomis „juostinėmis muilinėmis“ „Fuji“. Pradėjusi studijuoti įsigijau skaitmeninį fotoaparatą „Canon Powershot A80“, rodos, 4 megapikselių, su juo eksperimentuodavau, dažnai fotografuodavau draugus, šeimos šventes ir net modelius atrankinėms fotosesijoms. Tačiau niekada nemaniau, kad iš hobio tai virs mėgstamiausiu darbu.
Dirbdama vienoje spaustuvėje vadybinį darbą, išėjus fotografui, gavau veidrodinį „Nikon“ fotoaparatą į rankas ir minimaliai informacijos, bet maksimaliai praktikos. Prisijungiau prie KTU fotostudijos būrelio, vadovaujamo fotografo Roberto Misiukonio, gavau daug komplimentų dėl fotografijų, idėjų, nestandartinių kampų, šviesos suvaldymo. Ilgai nesvarsčiusi iš santaupų įsigijau profesionalią fototechniką. Kiekvieną rudenį važiuodavome į Nidą – fotografų seminarai, kopos, smėlis, meninės fotosesijos… Surengiau keletą nedidelių parodų, prisidėjau prie KTU fotostudijos 30-mečio proga rengiamos knygos išleidimo. Labai greitai fotografija iš smagaus pomėgio tapo mėgstamu darbu ir papildomu pajamų šaltiniu.
Vieną vasarą netikėtai man buvo pasiūlyta Kauno savivaldybės rengiamam žurnalui fotografuoti įžymias Kauno regiono kultūros paveldo vietas. Gana drąsiai priėmiau šį iššūkį. Leidinį rengė spaustuvė „Kopa“. Perduodama nuotraukas klustelėjau, ar jie neieško fotografo. „Fotografo – ne, bet projektų vadovo – taip“, – atsakė, ir kitą mėnesį jau dirbau projektų vadove šioje įmonėje bei fotografe pagal autorines sutartis. Tai buvo puiki vieta save realizuoti – ne tik kuruodavau projektus nuo A iki Z, bet ir užpildydavau leidinius fotografijomis. Dirbau su tokiomis įmonėmis kaip „Sanitex“, „Acme Baltija“, „Skinija“, „Lietuvos geležinkeliai“ ir kitomis. Šioje įmonėje gavau puikią spaudos gaminių projektavimo, projektų, finansų, laiko valdymo, bendravimo su klientais ir fotografavimo patirtį.
Visi turi mėgstamą stilių, savitą braižą. Kaip apibūdintumėte savąjį?
Fotografijos sritis labai plati, esu išbandžiusi daug: nuo studijinės, reklaminės iki reportažinės fotografijos, nuo produktų iki interjerų, eksterjerų, žmonių, renginių fotografavimo… Kuo daugiau išbandai, tuo daugiau patirties sukaupi, pradedi pastebėti smulkiausias detales ne tik pirmame, antrame plane, bet ir už kadro.
Mėgstu eksperimentuoti, pritaikau stilių, atsižvelgdama į idėją, klientų pageidavimus. Visad stengiuosi padaryti daugiau, nei iš manęs tikimasi. Fotografuodama atiduodu visą save. Daug dėmesio skiriu emocijai, detalėms, estetikai, šviesai, šešėliams. Kiekviena nuotrauka turi savo energiją, trauką ir tikslą. „Aurafoto“ asocijuojasi ne tik su mano vardu, bet ir su savotišku energiniu lauku, emocija, jausmu – būtent tai stengiuosi perteikti fotografijose.
Šiais laikais fotografų labai daug. Ir Jūsų darbai išties išsiskiria profesionalumu, dvelkia estetika. Ar to įmanoma išmokti, o gal tai duotybė?
Fotografija – tai ne tik mygtuko paspaudimas. Tai šviesos, emocijų ir energijos menas, gebėjimas matyti, jausti, kadruoti, šviesti, pagauti, kurti, režisuoti, retušuoti, montuoti… Čia labai daug jausmų, psichologijos, istorijos. Fotografija – ne tik geriausias būdas parduoti, kalbant apie produktus, bet ir įrankis praeitį perkelti į dabartį, o dabartį – į ateitį, atgaivinti prisiminimus.
Ar to galima išmokti? Manau, taip. Juk yra muzikantų, kurie groja neturėdami absoliučios klausos, labai daug žmonių, kuriems tai tik darbas… Bet kai tau tai duota, gali groti be natų, mėgautis procesu. O žiūrint į nuotraukas visada matosi, kiek jausmo, energijos ir meilės įdėta. Fotografuojant man svarbu santykis su žmogumi ir pasitikėjimas, žmogiškumas, paprastumas, nuoširdumas. Stengiuosi, kad darbo metu būtų lengva atmosfera be įtampos, streso. Dauguma klientų tampa pačiais geriausiais draugais.
Ne tik esate žinoma kaip žmonių fotografė, bet ir profesionaliai fotografuojate įvairius daiktus: rūbus, garsių prekių ženklų produktus. Ką fotografuoti lengviau?
Be abejonės, žmones. Tačiau labai smagu fotografuoti ir daiktus, tik nemėgstu konvejerinio fotografavimo baltame fone: man patinka kurti, daiktams suteikti gyvybės, jausmo, patrauklumo. Kartais tenka pavargti dėliojant kompozicijas, pridedant šio bei to, pastumdant kairiau, dešiniau. O dirbant su žmonėmis viskas vyksta labai sinchroniškai ir natūraliai, bendraujant, pajuokaujant, paatviraujant. Puikiai suprantu, kad nėra lengva atsipalaiduoti prieš kamerą, todėl man svarbu, kad kiekvienas klientas studijoje ar reportažo metu jaustųsi savimi, visiškai patogiai, laisvai. Visad patariu, kaip pozuoti, atsipalaiduoti, fotosesijos metu padarome trumpą fototestą. Pakankamai lengvai randu gražiausius žmogaus bruožus, tinkamiausius rakursus, apšvietimo būdus.
Matyti, kad labai daug investuojate: Jūsų studijoje gausu visko – nuo įrangos iki dekoracijų.
Kai myli tai, ką darai, niekada neskaičiuoji nei kiek dirbi, nei kiek investuoji. Įranga, fonai, patalpos, išskirtiniai aksesuarai, tai, ko nėra kitose studijose… Nestoviu vietoje ir nemėgstu kopijuoti kitų. Esu nuolatiniame kūrybos ir tobulėjimo procese. Kiekvieną kartą norisi vis geriau, gražiau, tobuliau.
Turbūt visų Jūsų darbų suskaičiuoti neįmanoma. Ar spėjate jais bent pasidžiaugti, pasisemti įkvėpimo?
Žinoma, kartais užsakymų būna tiek, kad pritrūksta paroje valandų… Kai jaučiu, kad įtampa auga, tiesiog imu teptuką į rankas ir tapau… klijuoju naują foną studijoje ar siuvu, konstruoju – tai man geriausia meditacija ir poilsis.
Labiausiai įkvepia naujos pažintys, klientų įvertinimai, projektai, keliantys iššūkių.
Kiekvieno fotografo svajonė – turėti studiją. Kokia Jūsų fotostudijos istorija?
Nuo tada, kai ėmiau dirbti fotografe, pakeičiau net 6 studijas. Pradėjau mažoje tamsioje KTU fotostudijoje bendrabutyje, paskui nuomojausi patalpas „Fotopro“, vėliau dirbau su fotografu Dariumi Tarėla, nuomojausi patalpas „Stumbro“ gamyklos pastate. Vienu etapu kelis mėnesius fotografavau namuose, kol įsigijau ir įsirengiau nuosavą 100 kvadratinių metrų studiją Raudondvaryje, prie Nevėžio upės. O po 5 metų, kai joje nebetilpau, nusipirkome erdvų renovuotą 140 kvadratinių metrų loftą Varnių gatvėje. Čia darbuojuosi dar tik porą metų… bet jau galvoju, kad reikia didesnės erdvės.
Kokios Jūsų svajonės?
Turiu daug didelių svajonių ir tikiu mažais stebuklais. Visos mintys ir svajonės materializuojasi, tik reikia tikėti, norėti ir daug dirbti (šypsosi). Tad nuolat keliu sau tikslus, didesnius, nei manau galinti pasiekti, ir visada nustembu juos pasiekusi!
Ar dar yra kažkas, ką norėtumėte išmokti?
Nuolat augu ir tobulėju, nes keičiasi technologijos, tendencijos. Kuo daugiau domiesi, tuo geriau supranti, kiek daug dar nežinai.
Ar tobulėjantys telefonai su vis geresnėmis kameromis neatima duonos iš fotografų?
Pati dažnai fotografuoju mobiliuoju kasdienes šeimos akimirkas. Tai puikus įrankis greitai ką nors įamžinti. Ištobulėjus mobiliųjų kameroms darbų nesumažėjo. Profesionali fotografija reikalinga reklaminiams leidiniams, katalogams, interneto svetainėms, žinomiems prekių ženklams ir kt. Fotografuoti svarbiausias gyvenimo šventes – vestuves, krikštynas – žmonės vis dar patiki profesionaliems fotografams, ne mobiliesiems telefonams (šypsosi). Pradedantieji fotografai turėtų žinoti, kad 80 procentų nuotraukos grožio bei kokybės priklauso nuo fotografo ir tik 20 procentų – nuo turimos technikos. Todėl pradžioje reikia nebijoti eksperimentuoti, kurti, ieškoti, atrasti save ir suprasti, kad fotografija – tai ne tik mygtuko paspaudimas.
Inesa Uktverienė
Nuotraukos iš Auros Šimkienės asmeninio archyvo
The post Aura Šimkienė: „Fotografija – tai ne tik mygtuko paspaudimas“ appeared first on Žurnalas Lietuvė.