Kapinės – vieta, kur sustoja laikas. Jose nelieka jokių įpročių, pareigų ar socialinių vaidmenų. Lieka tik tai, ką paliekame savo artimiesiems – akmenį, gėlę, švarų paviršių ir tylų rūpestį. Ir vis dėlto daugeliui kyla labai žemiškas klausimas: ar kapų tvarkymas – tai kas, ką reikia daryti savo rankomis, ar galima tą perduoti kitiems?
Šiandien nuvažiuoti į kapines reiškia ne tik padėti žvakę. Tenka ravėti, plauti akmenį, šalinti samanotas vietas, keisti žvakių laikiklius, peržiūrėti antkapius, kurie po žiemos gali būti pasislinkę. Darbas ne sunkus, bet reikalauja laiko. Ir jeigu gyveni kitame mieste ar net kitoje šalyje, kapų tvarkymas tampa galvos skausmu.
Kai darai viską pats – kaip močiutė iš kaimo
Rasa iš Elektrėnų prisimena, kaip dar vaikystėje važiuodavo su močiute į kapines. Turėdavo kibirą, šepetį, servetėlių, ploną peiliuką samanoms gramdyti. Kapavietė būdavo ne tik darbas – tai būdavo lyg ritualas. „Kai darai pats – jautiesi, kad bendrauji su tais, kurių nebėra“, – sako ji.
Tokie darbai kainuoja tik laiką, bet sukuria artumą. Gali atsisėsti, pabūti, susitvarkyti, kaip širdis liepia. Kita vertus, kai gyvenimas spaudžia, kai kelionė į kapines tampa iššūkiu – ne visada įmanoma tą laiką rasti.
Paslaugos, kurios tvarko kapus už tave – ar jos tikrai šaltos?
Šiandien internete vis dažniau šmėžuoja nuoroda „kapų tvarkymas“. Vieni į tai žiūri su dėkingumu – ypač emigravę ar netekę sveikatos. Kiti – su įtarumu. Ar tikrai galima iškviesti žmogų, kad jis sutvarkytų brangaus žmogaus kapą taip, kaip darytum pats?
Išbandžiusieji sako, kad viskas priklauso nuo to, ką samdai. Yra įmonių, kurios ne tik valo, bet ir atsiunčia nuotraukas prieš ir po, pasirūpina gėlėmis, suoliukais, žvakių papildymu. Kai kurios net tvarko akmenis, teikia atnaujinimo darbus. Kiti ribojasi žole ir šluotele. Todėl svarbu ne tik kaina, bet ir aptarta atsakomybė.
Emocija prieš racionalumą
Kai kalbi su žmonėmis, kurie patys tvarko kapus – dažniausiai jiems svarbus ne rezultatas, o pats procesas. Jie jaučiasi lyg atliktų pareigą. O tie, kurie samdo – ieško būdo nuraminti sąžinę. Ir abu požiūriai teisingi. Nes svarbiausia – kad kapas būtų prižiūrėtas.
Tiesa, samdyti paslaugą verta ir tada, kai paminklas – ne bet koks. Kai reikia priežiūros, nes antkapių paviršiai yra jautrūs chemikalams ar turi reljefų. Tokiais atvejais profesionalas žino, ką daryti. Ir čia gali padėti realūs antkapių pavyzdžiai, kuriuos verta peržiūrėti prieš priimant sprendimą.
Kuri išeitis teisingesnė?
Neegzistuoja teisingo ar klaidingo atsakymo. Yra tik pasirinkimas – pagal galimybes, pagal širdį, pagal gyvenimo tempą. Vienam pasivaikščiojimas po kapines yra terapija. Kitam – logistinis galvosūkis. Ir visai gerai, kad yra ir viena, ir kita išeitis.
Svarbiausia – kad kapas neliktų pamirštas. Nes kai kapavietė švari, joje stovi žvakė, o akmuo be purvo – tai matoma. Ir tai pasako daugiau nei bet kokie žodžiai. Jei ieškai pagalbos, verta įvesti į „Google“ nuorodą kapų tvarkymas – ten rasi, kas padės. Bet jei jauti, kad nori pats – paimk tą kibirą. Abu keliai veda į tą pačią pagarbą.
