1925 m. popiežius Pijus XI paskelbė encikliką „Quas primas“, kuria įvedė Kristaus Karaliaus šventę. Enciklikoje teigiama, kad Kristaus karališkumas neatsiejamai susijęs su katalikų pareiga siekti įgyvendinti katalikiškos valstybės idealą ir kovoti su plintančiu pasaulietiškumu. Popiežius atsiliepė į ateistinių bei totalitarinių režimų pastangas neigti Dievą ir Bažnyčios teises. Šios šventės atsiradimas taip pat susijęs su revoliucija Meksikoje, kur krikščionys buvo persekiojami ir daugelis jų mirė su šūkiu lūpose: „Tegyvuoja Kristus karalius!“
Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia pakoregavo Kristaus Karaliaus šventės akcentą, pabrėždama ne tiek politinę, kiek dvasinę jos sampratą. Dabar neprašome „kad visų tautų šeimos paklustų Kristaus autoritetui“, bet meldžiame suteikti malonę, kad kiekviena būtybė, išsivadavusi iš vergavimo nuodėmei, nepaliaujamai Kristų garbintų ir šlovintų.
Kristaus Visatos Valdovo (Kristaus Karaliaus) iškilmės Mišių evangelija pasakoja apie Kristaus mirtį ant kryžiaus – kryžius tapo šio karaliaus sostu. Romos vietininko Piloto įsakymu virš Nukryžiuotojo galvos buvo pritvirtintas užrašas: „Šitas yra žydų karalius“ (Lk 23, 38); tuo siekta paniekinti Jėzų ir įgelti Romos imperatoriaus valdžiai nepaklūstantiems žydams.
Evangelijoje pasakojama, kaip šalia kryžiaus buvę žmonės provokavo Jėzų: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats“; tą patį kalbėjo ir nukryžiuotas nusikaltėlis: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Tikriausiai net kai kurie Jėzaus bičiuliai vylėsi, jog dabar jis matomai įrodys savo karališkumą. Tačiau Jėzus nenužengė nuo kryžiaus ir neprivertė priešų gūžtis iš baimės, bet parodė gailestingumą šalia nukryžiuotam piktadariui, besigailinčiam už savo nuodėmes. Jėzus į prašymą prisiminti jį savo karalystėje atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).
Svarbiausias klausimas, į kurį turėtume atsakyti, švęsdami Kristų Karalių, – ar Kristus turi savo karališkąjį sostą mūsų širdyse, ar jis yra mūsų gyvenimo Viešpats?
Svarbiausias klausimas, į kurį turėtume atsakyti, švęsdami Kristų Karalių, – ar Kristus turi savo karališkąjį sostą mūsų širdyse, ar jis yra mūsų gyvenimo Viešpats?
Kristus Karalius viešpatauja kitaip nei žemės valdovai; šie naudoja prievartą, siekdami, kad pavaldiniai klusniai vykdytų jų įsakymus, o Kristus Karalius rodo tik meilę; jam reikalingi ne klusniai tarnaujantys vergai, bet meilę praktikuojantys žmonės.
Jėzus aiškiai nurodė, kokie žmonės bus išaukštinti paskutinio teismo dieną: „Aš buvau išalkęs ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs ir mane pagirdėte, buvau nuogas – aprengėte <...> Kiek tai padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte“ (plg. Mt 25).
Mes, Jėzaus sekėjai, esame gundomi kaip apaštalas Tomas tik paliesti Kristaus žaizdas, bet vengti net kančios šešėlio. Todėl švenčiant Kristų Karalių svarbu įsigilinti į jo kančios istoriją ir atnaujinti pasiryžimą ištikimai dalyvauti jo Kryžiaus slėpinyje.
Mūsų Gelbėtojas atėjo į žmonių tarpą liudyti tiesos ir visus apglėbti savo meile bei gailestingumu. Jis atliko savo karališkas pareigas, tarnaudamas ir pasiaukodamas iki mirties ant kryžiaus.
Švęsdami Kristų Karalių, mes stovime po jo kryžiumi ir apmąstome, kaip atliksime savo misiją liudyti nukrikščionėjusiam pasauliui Visatos Valdovą. Tepadeda Dievas mums visiems ištikimai atlikti šią misiją.
