„Tikrai nenorėčiau vėl būti aštuoniolikos ar dvidešimties, bet ir pasenti nesinori, tai skatina toliau dirbti, kuo nors užsiimti“, – sako garsi baleto solistė, pedagogė Aušra Gineitytė, besidžiaugianti itin ilgai – apie trisdešimt metų trukusia – šokėjos karjera ir toliau dirbanti mūsų kultūros labui. Savo energijos, grakštumo bei jaunatviškumo paslaptimis ir požiūriu į dabartinį amžių žinoma 59-erių moteris pasidalins šį šeštadienį TV3 laidoje „Amžius ne riba“.
Aušros polinkį į šokį vienas pirmųjų pastebėjo jos dėdė, garsus šokėjas ir choreografas Adomas Gineitis ir paskatino ją išbandyti baletą. Būdama šešerių ji pradėjo lankyti baleto būrelį, o vėliau įstojo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Čia jos mokytoja tapo legendinė baleto artistė Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė. Aušrai ji buvo ne tik baleto, bet ir gyvenimo mokytoja.
„Dumšaitienė buvo nuostabi moteris, pedagogė, puikiai suprantanti humorą, rūpestinga, labai subtili. Galima sakyti, man ji buvo kaip antra mama. Dabar mokydama kitus, prisimenu, kaip ji mokė mane“, – laidoje prisiminimais dalinsis A. Gineitytė.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Aušra dirbo 21 sezoną – paprastai maždaug tiek tuo metu trukdavo baleto šokėjų karjera. Jos vizitine kortele buvo tapęs Alyvų fėjos vaidmuo balete „Miegančioji gražuolė“ – jį šoko net 22 metus. Vėliau šoko Anželikos Cholinos ir kitų choreografų šokio spektakliuose.
Paskutinį kartą ji sušoko būdama penkiasdešimties metų legendiniame A. Cholinos spektaklyje „Moterų dainos“. Būtent šis spektaklis, kuriame ji atliko trumpiausią savo karjeroje šokį, jai pelnė didžiulę sėkmę ir pripažinimą.
Paklausta apie baleto šokėjų išėjimą į pensiją, A. Gineitytė prisimins: „Teatro repetitorius Henrikas Banys sakydavo, kad į pensiją laikas išeiti tada, kai visi dar sakytų: „Kaip gaila, kad išėjo, dar galėjo šokti“, o ne tada, kai sakytų: „Anksčiau tikrai geriau šoko.“ Turbūt svarbu laiku sustoti. Kaip ir bet kur.“
Prieš beveik dešimtmetį palikusi sceną Aušra nepajuto tuštumos, kuri kartais užklumpa darbinę veiklą baigusius žmones, – ji jau dėstė Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Čia jaunuosius šokėjus ugdo iki šiol.
„Pamenu, kai baigusi baleto mokyklą pradėjau dirbti teatre, man sakė: „Pašoksi ir grįši į mokyklą dėstyti.“ Atsakiau: „Na jau ne, mokytoja nebūsiu. Tačiau per penkiolika metų nuomonė pasikeitė ir sulaukusi kvietimo dėstyti charakterinį šokį sutikau“, – prisimins A. Gineitytė.
Anot pedagogės, darbas su jaunimu skatina pasitempti ir neleidžia užsisėdėti.
„Darbas su jaunimu labai įdomus, jis gaivina, neleidžia sustingti, ištižti. Svarbu būti kiek įmanoma jaunatviškam. Jeigu per pamokas nebūsiu užsidegusi ir neparodysiu, kaip šokti, kas manęs klausys? Kaip aš jiems įrodysiu, kad reikia daryti taip, o ne kitaip?“ – kalbės Aušra.
Ji pastebi, kad dabartiniai mokiniai turi ne tik daugiau techninių galimybių tobulėti, bet ir yra imlesni, nei buvo jos kartos vaikai.
„Dabartiniai mokiniai gauna kur kas daugiau informacijos, nei gaudavome mes. Seniau mokėmės tik iš gyvojo teatro, mokytojų ir televizijos, o dabar vaikai daug žinių pasisemia iš interneto, daugiau važinėja į konkursus ir pačius spektaklius. Kyla šokio technikos lygis. Dabar vaikai gali puikiausiai atlikti baleto artistų, net primabalerinų partijas. Jie yra imlesni, greičiau supranta ir įsimena“, – pastebėjimais dalinsis A. Gineitytė.
Šokio pedagogės manymu, geras šokėjas yra tas, kuris ne tik puikiai techniškai atlieka šokį, bet ir yra įtaigus. Vis dėlto pirmenybę ji teikia artisto gebėjimui perteikti ir sukelti žiūrovui emocijas: „Svarbiausia, kad šokėjo sieloj nebūtų ledas.“
Pokalbis su A. Gineityte – laidoje „Amžius ne riba“ šį šeštadienį 9 val. ryto per žiūrimiausią televiziją TV3.
The post Balerina Aušra Gineitytė: „Nenorėčiau vėl būti dvidešimties“ appeared first on Žurnalas Lietuvė.