Kartais viskas prasideda nuo labai paprasto sprendimo. Ne nuo būrelių, ne nuo treniruočių, net ne nuo specialių planų. Tiesiog nuo vieno daikto, kuris atsiranda namuose ir pradeda keisti vaiko kasdienybę tyliai, beveik nepastebimai.
Tėvai dažnai galvoja apie dabartį. Kaip užimti vaiką šiandien, ką nupirkti, kad būtų smagu dabar. Bet yra vienas momentas, kurį verta pamatyti plačiau. Tai, prie ko vaikas pripranta anksti, labai dažnai lieka su juo ilgam. Ir čia didelę rolę suvaidina judėjimo priemonės vaikams.
Vaikas juda tiek, kiek jam įdomu
Niekas neprivers mažo vaiko judėti, jei jam neįdomu. Galima pasiūlyti, galima skatinti, bet tikras noras ateina tada, kai veikla kabina. Kai ji sukelia emociją. Kai vaikas turi priemonę, kuri jam patinka, jis pats ieško progų ja naudotis. Išeiti į lauką tampa ne užduotimi, o laukiamu momentu. Net trumpas laikas kieme gali išsitęsti, nes atsiranda noras dar kartą pabandyti, dar šiek tiek pavažiuoti, dar vieną ratą.
Ir čia slypi esminis skirtumas. Vaikas juda ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad nori. Toks judėjimas formuoja visai kitą santykį su aktyvumu.
Pirmi įspūdžiai dažnai nulemia ateitį
Jeigu pirmos patirtys su judėjimu yra sunkios, nepatogios, keliančios įtampą, vaikas pradeda jų vengti. Tai vyksta labai greitai. Vienas blogas jausmas, antras, ir jau girdime „nenoriu“. Bet jei pradžia lengva, smagi, be spaudimo, atsiranda priešingas efektas. Vaikas pats grįžta prie tos veiklos. Jam įdomu, jis nori kartoti, jis nori patirti dar kartą tą jausmą, kai pavyksta.
Todėl pasirinkimas pradžioje turi didelę įtaką. Net jei atrodo, kad tai tik laikinas dalykas.
Kodėl kai kurios priemonės tiesiog „neužkabina“
Iš išorės gali atrodyti, kad visi variantai panašūs. Bet realybėje skirtumas didžiulis. Vienos priemonės vaikui per sudėtingos, kitos per sunkios, dar kitos tiesiog nepatogios.
Vaikas to neanalizuoja. Jis tiesiog pajunta.
Dažniausiai tai pasimato labai greitai:
- vaikas greitai nustoja naudoti priemonę
- reikia nuolat skatinti, priminti
- atsiranda nenoras eiti į lauką
- dėmesys persikelia į pasyvesnes veiklas
Tokiose situacijose tėvai kartais galvoja, kad vaikui tiesiog „neįdomu judėti“. Bet dažnai tiesa paprastesnė. Jam nepatinka būtent tas pasirinkimas.
Kai pasirinkimas pataikytas – viskas vyksta savaime
Yra visai kitoks scenarijus. Vaikas pats atsineša savo priemonę prie durų. Pats nori išeiti. Kartais net primena tėvams. Judėjimas tampa natūralia dienos dalimi. Be spaudimo, be kalbų apie naudą, be planavimo. Tiesiog vyksta. Tėvai tokiose situacijose dažnai pastebi mažus, bet svarbius pokyčius. Vaikas tampa judresnis, geriau išlaiko pusiausvyrą, lengviau įsitraukia į aktyvius žaidimus. Ir svarbiausia – jis pats nori judėti.
Tokio noro negalima „įdiegti“. Jis atsiranda tik per gerą patirtį.
Ilgalaikis efektas, kurio dažnai nepastebime
Kai vaikas anksti susidraugauja su judėjimu, tai lieka. Jam tampa normalu būti aktyviam. Normalu eiti į lauką. Normalu judėti vietoj sėdėjimo. Ir priešingai. Jei ankstyvos patirtys buvo neigiamos, dažnai reikia daug daugiau pastangų vėliau, kad tas santykis pasikeistų.
Todėl tas pirmas pasirinkimas, kuris iš pradžių atrodo smulkmena, iš tiesų turi svorį. Ne dėl kainos, ne dėl mados. Dėl to, kaip jis formuoja įprotį.
Kartais pakanka vieno teisingo sprendimo
Tėvai dažnai ieško sudėtingų atsakymų. Galvoja apie programas, veiklas, planus. Bet kartais viskas prasideda paprastai. Nuo daikto, kuris vaikui patinka ir kurį jis nori naudoti. Judėjimo priemonės vaikams gali tapti tuo pirmu žingsniu. Jei jos parinktos gerai, jos įtraukia. Jei įtraukia, atsiranda judėjimas. Jei judėjimas tampa įpročiu, jis lieka ilgiau nei pats daiktas.
Ir čia slypi esmė. Ne pats pirkinys, o tai, ką jis paleidžia. Kartais tai būna pradžia visai kitokiam vaiko santykiui su judėjimu.
