Ne visada verslo idėjų reikia ieškoti toli – Sadauskų šeima veiklos nišą atrado senelių žemėje, gamtos prieglobstyje Kauno rajone. Šeimos versle aktyviai besidarbuojanti Monika Sadauskaitė-Pocė puoselėja iš kartos į kartą perduodamas tradicijas ir nestokoja idėjų, kaip jas suderinti su šiuolaikinio žmogaus poreikiais, ką įdomaus ar netikėto pasiūlyti sodybos lankytojams. Etnografinis rūsys, putinų ūkis, teniso kortai – tik dalis to, kas daro Sadauskų kaimo turizmo sodybą išskirtinę.
-
Monika Sadauskaitė-Pocė -
Monika, kartu su šeima puoselėjate nuostabią sodybą, kurioje priimate poilsiautojus, renginių dalyvius. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo.
Mano tėvai 15 metų turėjo kepyklėlę, tiksliau, dvi. Viena buvo Kulautuvoje, kita Vilkijoje. Kepdavo įvairius sausainukus, bandeles ir t. t. Kadangi turėjo didelį ratą draugų, su kuriais mėgo pasibūti, todėl nusprendė pasistatyti pirties namelį, kuriame visi draugai galėtų susirinkti. Tik pastačius namelį netikėtai atsirado jo nuomos paklausa. Klientų daugėjant, buvo nuspręsta statyti dar vieną – didesnę – pokylių salę su daugiau miegamų vietų. Ir taip pamažu viskas plėtėsi, o šiandien į sodybą su nakvyne galime priimti 110 žmonių.
Kuo išskirtinė Jūsų sodybos vieta?
Mūsų sodyba įsikūrusi Antalkių kaime, Kauno rajone. Tai tikrai nuostabi vieta: šalia turime neįtikėtino grožio Pakarklės mišką su botaniniu draustiniu, Nemuną, piliakalnį. Be aplinkos grožio, man mūsų sodybos vieta ypatinga tuo, kad tai promočiutės žemė, ji anksčiau čia vaikščiojo, o dabar mes su vaikais miname takelius.
Kodėl nusprendėte prisijungti prie šeimos verslo ir kokių naujovių įnešėte?
Šeimoje esu jauniausias vaikas, man visada patiko bendrauti, nebijojau žmonių, o tėvai nuo labai anksti leido man įsitraukti į visą šią veiklą. Jau būdama 14-os dirbau kaip padavėja, vėliau dirbdavau naktimis, kol galiausiai perėmiau visą komunikaciją. Sodyboje esame įrengę etnografinį rūsį, jame rengiame degustacijas, turime sporto erdvių (smėlio tinklinis, teniso kortai, krepšinio aikštelė). Taip pat sodybos teritorijoje yra pirtis, kubilas.
Kuo ypatingas etnografinis rūsys?
Rūsys buvo statomas vadovaujantis visomis senosiomis tradicijomis. Jame laikome tai, ką rūsyje laikydavo ir mano promočiutė. Tai ne tik uogienės, bet ir kiaušiniai, sūdyti lašinukai, morkos smėlyje… Čia užsukę mūsų svečiai dažnai nustemba, sako: „Vau, tarsi pas močiutę būčiau.“
Papasakokite apie sodyboje organizuojamus naktinius žygius.
Kadangi sodyba įsikūrusi labai gražioje vietoje, čia mūsų bičiuliai dažnai organizuoja tokią pramogą – pasivaikščiojimą naktį po mišką. Tai neįtikėtinai smagi patirtis – verta išbandyti.
Ar viską savo ūkyje darote patys? Ko teko išmokti, norint įgyvendinti savo idėjas?
Išties daug dalykų atliekame patys, esame pasiskirstę darbais. Mano darbas – bendravimas su svečiais, sutarčių sudarymas, reklama, naujų idėjų ieškojimas…
Mama atsakinga už maitinimą. Idėjų pasiūlau ir aš, tačiau ji su mūsų šefe moka jas įgyvendinti. Tarkim, sūdytos citrinos, rausvi rauginti kiaušiniai, rauginti agurkai su medumi ir dar daug kitų skanėstų.
Mūsų šeimos vyrai atsakingi už ūkį. Mano vyras Marius viską stato, nors jo specialybė su tuo nesusijusi ir jis yra miesto vaikas. Taip jau nutiko, kad savo diplomus turėjo padėti į šoną ir imtis plaktuko (šypsosi). Išmoko dirbti su medžiu ir jam patinka įgyvendinti su architektūra susijusias idėjas. Minčių pasiūlo ir mano sesuo, gyvenanti Anglijoje, mat ji architektė.
Tėtis atsakingas už švarą, rūpinasi aplinka, šienauja žolę, taip pat prižiūri mūsų auginamas višteles bei avis. Ir, žinoma, jis direktorius, tad nori kiekvienoje srityje mums pavadovauti (šypsosi). Be to, tėtis yra pati geriausia mano vaikų auklė, jo dėka galiu lakstyti savais reikalais.
Ar dabartinė Jūsų veikla susijusi su įgyta specialybe?
Baigusi 12 klasių buvau suplanavusi stoti į teologiją, o jei ten nepavyks – į šeimotyrą, tačiau sesuo griežtai užprotestavo ir patarė stoti į etnologiją, tad taip ir padariau. Baigiau etnologijos bakalauro studijas, jos man labai patiko ir ši specialybė tikrai praverčia mano veikloje. Kartu su etnologija mokiausi ir politikos mokslus. Vėliau baigusi kultūros paveldo ir turizmo studijų programą įgijau paveldosaugos magistro laipsnį, tai taip pat labai tinka prie mano veiklos. Kadangi nemokėjau ir nemėgau gaminti, bet tekdavo su tuo susidurti, maisto pramonės mokykloje įgijau virėjos specialybę. Na, o kadangi tenka ir vadovauti aptarnaujančiam personalui, nusprendžiau išklausyti ir barmeno kursą. Taigi visi mano mokslai nuo šaknų susiję su tuo, ką darau.
Savo sodyboje turite daugiau kaip hektaro ploto putinų ūkį. Kodėl nusprendėte auginti būtent putinus ir gaminti jų uogų sirupą?
Putinų sirupą mūsų šeima vartoja jau daugybę metų, aš nuo vaikystės jį geriu. Kai baigiau mokslus, susijusius su paveldu, nusprendėme šiam sirupui gauti tautinio paveldo sertifikatą, nes jis atitiko visus reikalavimus. Kai gavome šį sertifikatą, ėmiau labiau reklamuoti sirupą, tada atsirado paklausa ir pradėjome auginti daugiau putinų. Taip viskas išsirutuliojo iki putinų ūkio.
Iš putinų darome ne tik sirupą, bet ir guminukus. Vaikai nelabai mėgsta putinų arbatą, tad pagalvojome, kad putinų guminukai jiems labiau patiks. Tačiau nutiko atvirkščiai – guminukai labiau patinka suaugusiesiems.
Kad mūsų gamyba atitiktų visus šiuolaikinius standartus, per vietos veiklos grupę gavę europinę paramą verslui plėsti, įsirengėme naują 70 m² cechą su modernia aparatūra. Čia atliekame visus darbus: plauname, spaudžiame, triname, maišome, pilstome. Taip ne tik pagerinome darbo našumą, bet ir atsirado galimybė perdirbti ir kitų ūkininkų užaugintas uogas bei vaisius.
Kokią naudą turi putinų uogos?
Putinų uogos turi daug įvairių vitaminų, nuo seno žinomos kaip vaistas nuo visokių ligų. Ypač gausios vitamino C. Liaudies medicinoje naudojamos ne tik uogos, bet ir kitos putino krūmo dalys: žievė, lapai, žiedai. Šį augalą pirmiausia patariama naudoti nuo peršalimo ligų, putinų arbata palengvina kosulį, nuramina gerklės dirgulį. Taip pat rekomenduojama jį naudoti esant aukštam kraujo spaudimui, turint šlapimo pūslės problemų. Tai žinau iš liaudies medicinos. Kadangi pati neturiu medicininio išsilavinimo, negaliu sakyti, kad tai vaistas, bet… darome tyrimus ir esame išskyrę vitaminus.
Kokios priežiūros reikalauja šie augalai? Kada būna putinų uogų sezonas?
Daugiausia auginame paprastuosius putinus. Svarbiausia juos tinkamai apgenėti, per sausras ir karščius laistyti. Tai nelepus augalas, puikiai auga priemolyje, drėgnose vietose, net nereikia tręšti. Uogų sezonas būna apie spalio mėnesį. Dažniausiai skiname uogas sulaukę šalnų, nes tada sumažėja jų kartumas, o jei nesulaukiame, jas nuskiname, peršaldome ir apdirbame, kaip reikia.
Ar pandemija netapo rimtu iššūkiu šeimos verslui? Ir kokie šie metai – ar jaučiate, kad žmonės per pandeminį laikotarpį pasiilgo renginių, susibūrimų, pramogų?
Iššūkių visada labai daug, pandemija – vienas iš jų, bet mums sekėsi gerai, mes karantinavome žmones. Žinoma, darbo buvo mažiau, tačiau išgyvenome. Žmonės švenčia, nori susitikti, pasibūti. Švenčia ir įmonės.
Į šeimos verslą įdedate ne tik daug idėjų, energijos, bet ir turbūt investicijų. Ar visi sumanymai atsipirko? Kaip manote, kas labiausiai pasiteisino?
Mes nebeskaičiuojame, kiek kur investuojame, viską darome sau ir labai džiaugiamės, kad be paskolų. Kiekviena smulkmena, į kurią investuoji, atsiperka, nes viską darai iš širdies.
Jeigu reikėtų pradėti viską iš naujo, ką darytumėte kitaip?
Kai tėvai nusprendė statyti mūsų didžiąją sodybą, aš jiems siūliau statyti senelių namus. Jaučiu didelę empatiją seneliams, patinka su jais būti, padėti jiems, savanoriauju Maltos ordino pagalbos tarnyboje. Ir vis dėlto, jei galėčiau, statyčiau senelių namus. Bet viskas dar prieš akis, turim laisvų plotų, kas žino, gal vieną dieną kokiame miškelyje atsiras jaukūs mažiukai privatūs senelių namai.
Nenustygstate vietoje – nuolat stengiatės tobulėti, imatės naujovių. Iš kur semiatės energijos, įkvėpimo veikloms?
Mane įkvepia mama. Ji visada mane stumia į priekį, palaiko, skatina, džiaugiasi dėl manęs.
Ar, turint tokią jaukią gamtos oazę Lietuvoje, dar betraukia kelionės į užsienį, atostogos svetur?
Taip, mes atostogaujame rudenį, žiemą ar pavasarį. Mums su vyru labiau patinka šalti kraštai, nepakeliam karščio. Vasarą dirbame ir leidžiame Lietuvoje, džiaugiamės mus supančiais vaizdais, o rudeniop lekiame kur nors į kalnus pasidairyti kitokios gamtos.
Šių metų įvykiai daugybę lietuvių paskatino laikinai užleisti laisvus namus nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Galbūt ir Jūs su šeima ištiesėte pagalbos ranką pabėgėliams? Kokios Jūsų patirtys bendraujant su ukrainiečiais?
Taip, šiuo sunkiu laikotarpiu savo sodybą užleidome karo pabėgėliams, pas mus nuo karo pradžios gyveno 42 žmonės. Turėjome atšaukti kelis renginius, tačiau visi buvo labai supratingi. Mamoms su vaikais užleidome visas patalpas. Jos pačios gaminosi valgyti, tvarkėsi, skalbėsi.
Visos pas mus gyvenusios ukrainietės – nuostabios moterys. Iki šiol su visomis bendraujame, susiskambiname, susirašome. Ši patirtis išliks atmintyje ne tik man, bet ir mano vaikams. Manau, sūnus Dijus niekada nepamirš, kaip su vaikais iš Ukrainos dalijosi batais ir rūbais, kaip visi kartu vakarieniaudavome sodyboje, kaip drauge piešėme, dainavome ir verkėme…
Su ukrainietėmis taip susidraugavome ir turime tokį stiprų ryšį, kad su viena važiavau ir gimdyti. Šis gyvenimo etapas išliks giliai prisiminimuose.
Inesa Uktverienė
Nuotraukos iš asmeninio Monikos archyvo
The post Verslo sėkmės paslaptis – darbštumas ir meilė tradicijoms appeared first on Žurnalas Lietuvė.